Siūlome ištrauką iš amerikiečių filosofo Michaelo Hardto ir italų
filosofo, politinio aktyvisto Antonio Negri knygos „Imperija“. Pačią knygą
Slavojus Žižekas pavadino „XXI a. komunistų manifestu“. Rašydami šį manifestą
autoriai rėmėsi šiuolaikinių socialinių kovų patirtimi ir neortodoksinės
marksizmo srovės – autonomizmo – filosofija. Knygoje kritiškai įvertinamas
modernybės politinis, ekonominis ir kultūrinis palikimas bei siūlomos
alternatyvos visą pasaulinę erdvę, visas gyvenimo sritis užgrobusiam
globaliniam kapitalizmui. „Imperiją“ netolimoje ateityje žada išleisti leidykla
„Kitos knygos“.
Mes norime sugriauti visus absurdiškus paminklus
„žuvusiems už tėvynę“, į mus vėpsančius kiekviename miestelyje, ir vietoj jų pastatyti
paminklus dezertyrams. Paminklas dezertyrams taip pat primins ir žuvusius kare,
nes kiekvienas iš jų mirė keikdamas karą ir pavydėdamas dezertyrui laimės.
Pasipriešinimą pagimdė dezertyravimas.
Partizanas antifašistas, Venecija, 1943
Buvimas-prieš: nomadiškumas, dezertyravimas,
egzodas
Tai pripažinę, galime grįžti prie savo pradinio klausimo: ką reiškia
būti respublikonu šiandien? Jau pastebėjome, kad modernus kritinis atsakas
atveriant dialektiką tarp vidaus ir išorės yra visiškai nebeįmanomas. Veiksminga
postmodernaus respublikoniškumo samprata turės būti sukurta au milieu, remiantis pasaulinės daugybės
gyvenimo patirtimi. Galime nurodyti elementą, kuris taps pats svarbiausias ir
elementariausias – tai valia būti-prieš. Apskritai, neatrodo, kad valios
būti-prieš sąvokai reikalingas išsamus paaiškinimas. Nepaklusnumas valdžiai –
tai vienas iš natūraliausių ir sveikiausių veiksmų. Mums atrodo visiškai
akivaizdu, kad engiamieji priešinsis ir neišvengiamybės vedami maištaus. Tačiau
šiandien tai gal ir nebėra taip akivaizdu. Nemažai politikos mokslininkų kaip
problemą įvardino ne tai, kad žmonės maištauja, bet tai, kad jie nemaištauja.
Tiksliau, kaip sako Deleuze'as ir Guattari, „fundamentali politinės filosofijos
problema tebėra būtent ta pati, kurią aiškiai matė Spinoza (ir iš naujo iškėlė
Wilhelmas Reichas): „Kodėl žmonės taip užsispyrusiai kovoja už savo vergiją,
tarsi tai būtų jų išsigelbėjimas?“ Svarbiausias politinės filosofijos klausimas
šiandien yra ne apie tai, ar bus priešinamasi ir maištaujama, ir netgi ne apie
tai, kodėl tai bus daroma, bet apie tai, kaip apibrėžti priešą, prieš kurį
reikia maištauti. Išties, dažnai nesugebant identifikuoti priešo valia
priešintis paradoksaliai priverčiama suktis ratu. Tačiau priešo identifikavimas
yra nemenka užduotis, jei turima omenyje, kad išnaudojimas nebeapsiriboja tam
tikra vieta, ir kad į galios sistemą esame įpainioti taip tvirtai, jog
nebegalime apibrėžti jos skirtumų ir masto. Mes kenčiame išnaudojimą,
susvetimėjimą ir valdymą, būdami viso to priešai, bet mes nežinome, kaip
nustatyti priespaudos kūrimo vietą. Tačiau mes vis dar priešinamės ir kovojame.
Nevertėtų perdėti šių loginių paradoksų. Net jei naujojoje Imperijos
erdvėje negalima nustatyti konkrečių išnaudojimo ir viešpatavimo vietų, jie
visgi egzistuoja. Jų primetamas globalinis valdymas daugybės produktyvaus
aktyvumo vaizdą apverčia aukštyn kojom, tarsi fotografijos negatyvą. Tačiau
toks apverstas santykis tarp imperinės galios ir daugybės jėgos nereiškia jokio
tų jėgų atitikimo. Tiesą sakant, imperinė galia nebegali disciplinuoti daugybės
jėgų; ji tik gali primesti kontrolę jų visa apimantiems socialiniams ir
kūrybiniams gebėjimams. Ekonominiu požiūriu samdomąjį režimą keičia nauja
reguliuojanti funkcija – lanksti ir globali monetarinė sistema; normatyvinį
valdymą keičia kontroliavimo ir policinės procedūros; dominuojanti galia
remiasi komunikaciniais tinklais. Štai kaip išnaudojimas ir viešpatavimas
imperinėje erdvėje kuria bendrą neapibrėžtumą. Nors išnaudojimas ir
viešpatavimas vis dar yra patiriami konkrečiai, daugybės kailiu, visgi jie yra
amorfiški – atrodo, kad nebėra vietos pasislėpti. Jei nebėra vietos, kuri
galėtų būti atpažinta kaip išorė, mes turime būti priešininkais visur. Toks
buvimas-prieš tampa esminiu elementu formuojantis kiekvienai aktyviai politinei
pozicijai pasaulyje, kiekvienam tikram troškimui – galbūt pačiai demokratijai.
Pirmieji partizanai antifašistai Europoje, ginkluoti dezertyrai,
besipriešinantys savo išdavikiškoms vyriausybėms, buvo vykusiai vadinami
„žmonėmis, esančiais prieš“. Šiandien daugybė, pasižyminti savybe būti-prieš,
turi kaip priešą atpažinti imperinį suverenumą ir atrasti atitinkamų priemonių
pastarojo galiai sužlugdyti.
Čia mes ir vėl pirmiausiai pastebime respublikonišką principą:
dezertyravimą, egzodą ir nomadiškumą. Disciplinavimo epochoje pasipriešinimo
pagrindas buvo sabotažas, o imperinės kontrolės epochoje juo tampa
dezertyravimas. Buvimas-prieš modernybėje reiškė tiesioginę ir / arba
dialektinę jėgų priešpriešą, o postmodernybėje buvimas-prieš būtų pats
veiksmingiausias, jei jo išraiška būtų netiesioginė arba aplinkinė. Kovas prieš
Imperiją galima laimėti atsitraukiant ir dezertyruojant. Dezertyravimas vyksta
neapibrėžtoje erdvėje; tai – evakuacija iš galios erdvių.
Darbo jėgos mobilumas ir migracija per visą modernybės laikotarpį ardė
disciplinos rėmus, kuriuose buvo įkalinti dirbantieji. Ir prieš tokį mobilumą
valdžia naudojo kraštutinę prievartą. Šiuo atžvilgiu galima manyti, kad vergovę
pratęsę įvairūs samdomo darbo režimai tapo kraštutinės priespaudos aparatu,
blokuojančiu darbo jėgos mobilumą. Juodųjų vergijos Amerikos žemynuose istorija
demonstruoja tiek gyvybinį poreikį kontroliuoti darbo mobilumą, tiek
nesuvaldomą vergų troškimą pabėgti: pradedant uždarais laivais, kuriuose jie
buvo gabenami į vergiją, ir baigiant įmantriomis represinėmis taktikomis,
naudotomis prieš pabėgusius vergus. Mobilumas ir masinis darbininkų
nomadiškumas visada reiškia atmetimą ir laisvės paieškas: pasipriešinimą
siaubingoms išnaudojimo sąlygoms, laisvės ir naujų gyvenimo sąlygų paieškas.
Išties būtų įdomu parašyti visuotinę gamybos modelių istoriją žvelgiant iš
darbininkų troškimo judėti (iš kaimo į miestą, iš miesto į metropolį, iš vienos
valstybės į kitą, iš vieno kontinento į kitą) perspektyvos, o ne tiesiog peržvelgiant
šią raidą iš kapitalo, reguliuojančio technologines darbo sąlygas, žiūros
taško. Tokia istorija iš esmės pakeistų Marxo darbo jėgos organizavimosi
stadijų sampratą, tapusią teoriniu pagrindu tiek Polanyi, tiek kitų autorių
gausiems veikalams.
Šiandien darbo jėgos ir migrantų judėjimas yra neįprastai plačiai
pasklidęs, jį sunku suvokti. Netgi patys ryškiausi gyventojų judėjimai
modernybėje (įskaitant juodųjų ir baltųjų migracijas per Atlantą) atrodo kaip
liliputiniai įvykiai pažvelgus į milžiniško masto žmonių persikėlimus mūsų
laikais. Žmoniją persekioja šmėkla, ir tai – migracijos šmėkla. Visas senojo
pasaulio jėgas vienija bandymas negailestingai kovoti su migracija, bet
judėjimas yra nesulaikomas. Be bėgimo iš vadinamojo trečiojo pasaulio, dar
esama politinių pabėgėlių srautų ir intelektinės darbo jėgos judėjimo – ji
prisideda prie masinio žemės ūkio, pramonės ir paslaugų teikėjų proletariato.
Legalų, dokumentuotą judėjimą užgožia nelegali migracija: valstybių sienos
primena rėtį, ir bandymai įvesti visuotinę kontrolę baigiasi smurtine įtampa.
Ekonomistai bando aiškinti šį fenomeną pateikdami savo modelius ir lygtis,
kurios netgi išspręstos nepaaiškintų nepalaužiamo troškimo laisvai judėti.
Tiesą sakant, migrantus iš už nugaros stumia apgailėtinos kultūrinės ir
materialinės sąlygos reprodukcijai Imperijoje, o pirmyn traukia gausybė
troškimų, besikaupiančios galimybės reikštis ir kurti, kurias globalizacijos
procesai įskiepijo kiekvieno individo ir socialinės grupės sąmonėje – taigi,
tam tikri lūkesčiai. Dezertyravimas ir egzodas – galinga klasių kovos priemonė
imperinėje postmodernybėje ir prieš ją. Tačiau taip judant atsiranda vietos tik
spontaniškai kovai, ir, kaip jau rašėme anksčiau, toks judėjimas dažniausiai
lemia naujas sąlygas – skurdų ir varganą buvimą be šaknų.
Naujasis nomadų spiečius, naujosios barbarų ordos sukils ir užplūs
arba ištuštins Imperiją. Keista, kad jų lemtį jau XIX a. žinojo Nietzsche.
„Problema: kur dvidešimto amžiaus barbarai? Akivaizdu, jie pasirodys ir
sutvirtės tik po siaubingų socializmo krizių.“ Negalime tiksliai pasakyti, ką
Nietzsche numatė savo skaidriame kliedesyje, bet iš tiesų koks gi nesenas
įvykis galėtų būti geresnis pabėgimo ir egzodo, nomadų ordų jėgos pavyzdys nei
Berlyno sienos griuvimas ir viso sovietinio bloko žlugimas? Pabėgėlių nuo
„socialistinės disciplinos“ laukinis judrumas ir masinė migracija žymiai
prisidėjo prie sistemos žlugimo. Iš tikrųjų, gamybinių kadrų bėgimas pakrikdė
biurokratinio sovietų pasaulio tvarką ir sudavė smūgį jos disciplininei sistemai.
Masinis gerai išugdytų kadrų egzodas iš Rytų Europos suvaidino pagrindinę
vaidmenį griūvant sienai. Netgi turint omenyje socialistinių valstybių sistemos
ypatybes, šis pavyzdys rodo, kad darbo jėgos mobilumas išties gali pasireikšti
kaip atviras politinis konfliktas ir prisidėti prie režimo žlugimo. Tačiau mums
reikalinga kai kas daugiau. Mums reikalinga ne tik organizuota daugybės
griovimo jėga, bet taip pat daugybės troškimais paremtos alternatyvos kūrimas.
Kontrimperija taip pat turi būti ir nauja globalinė vizija, naujas gyvenimo
pasaulyje būdas.
Daugelyje respublikoniškų politinių projektų modernybėje mobilumas
buvo laikomas privilegijuota galimybe kovoti ir organizuotis: nuo vadinamųjų
Renesanso socianų (Toskanos ir Lombardijos amatininkų ir Reformacijos apaštalų,
kurie, išvaryti iš savo kraštų, skatino maištauti prieš katalikiškas Europos
šalis – nuo Italijos iki Lenkijos) iki XVII a. sektų, kelionėmis per Atlantą
pateikusių atsaką skerdynėms Europoje; ir nuo visose Jungtinėse Valstijose XX
a. antrajame dešimtmetyje veikusių IWW [Pasaulio pramonės darbininkų
profsąjungos – K. P.] agitatorių iki aštuntojo dešimtmečio Europos
autonomistų. Kaip matome iš šių modernybės pavyzdžių, mobilumas tapo aktyvia
politika ir tvirta politine pozicija. Tokiame darbo jėgos mobilume ir tokiame
politiniame egzode susisieja tūkstančiai gijų – senos tradicijos susimaišo su naujais
poreikiais, modernusis respublikoniškumas – su moderniąja klasių kova.
Postmoderniam respublikoniškumui, jei jis atsiras, iškils panaši užduotis.
Naujieji barbarai
Tie, kurie yra-prieš, sprukdami nuo lokalių, atskirų savo žmogiškojo
būvio suvaržymų turi nuolatos stengtis kurti naują visuomenę ir naują gyvenimą.
Tai yra neišvengiamai smurtingas, barbariškas perėjimas, bet, kaip sako
Walteris Benjaminas, tai – pozityvus barbariškumas. „Barbariškumas? Būtent. Mes
tai teigiame, norėdami pasiūlyti naują, pozityvią barbariškumo sampratą. Ką
barbarą priverčia daryti patiriamas skurdas? Pradėti naujai, pradėti iš naujo.“
Naujajam barbarui „nėra nieko pastovaus. Bet dėl to jis visur mato kelius. Ten,
kur kiti susiduria su sienomis ar kalnais, jis taip pat išvysta kelią. Bet,
visur matydamas kelią, jis taip pat privalo nuo jo viską nušluoti... Visur
matydamas kelius, jis visada atsiduria kryžkelėse. Niekada nežinosi, ką atneš
kita akimirka. Tai, kas egzistuoja, jis verčia nuolaužomis ne dėl pačių
nuolaužų, bet dėl to, kad per jas eina kelias.“ Naujieji barbarai naikina
pozityviu smurtu ir, remdamiesi savo pačių materialine egzistencija, braižo
naujus gyvenimo kelius.
Toks besiskleidžiantis barbariškumas apskritai veikia žmonių
santykius, tačiau šiandien juos pirmiausiai galime atpažinti kūniškuose
santykiuose, lytiškumo ir seksualumo pavidaluose. Konvencinės kūniškų ir
seksualinių santykių tarp skirtingų ir vienos lyties atstovų normos tampa vis
labiau atviros iššūkiams ir pokyčiams. Patys kūnai kinta ir patiria mutacijas,
kurdami naujus, nebe žmogiškus kūnus. Svarbiausia tokio kūnų kitimo aplinkybė –
tai suvokimas, kad žmogiškoji prigimtis jokiu būdu nėra atskira nuo gamtos kaip
visumos, kad nėra tvirtų ir neišvengiamų sienų tarp žmogaus ir gyvūno, žmogaus
ir mechanizmo, vyro ir moters ir t. t.; tai
suvokimas, kad pati gamta yra kūrybinga erdvė, atvira vis naujesnėms
mutacijoms, mišrumui ir hibridiškumui. Mes ne tik sąmoningai griauname
tradicines ribas, pavyzdžiui, vilkėdami kitos lyties atstovo drabužiais, bet ir
judame link kūrybingos, neapibrėžtos au
milieu zonos, nepaisydami sienas peržengiame. Šiandienos kūniškos mutacijos
tampa antropologiniu egzodu, tai nepaprastai svarbus, bet visgi gana
dviprasmiškas respublikoniškumo, nukreipto „prieš“ imperinę civilizaciją,
elementas. Antropologinis egzodas svarbus pirmiausiai dėl to, kad čia išryškėja
pozityvus, konstruktyvus kitimo pavidalas: ima veikti ontologinė mutacija,
išrandama konkreti nauja vieta neapibrėžtoje erdvėje. Kūrybinė evoliucija
vyksta nebe kokioje nors egzistuojančioje vietoje, bet greičiau išranda naują
vietą; naują kūną sukuria troškimas; metamorfozė sugriauna natūralistinę
modernybės vienodybę.
Tačiau tokia antropologinio egzodo samprata visgi yra labai
dviprasmiška, nes jos metodais – hibridiškumu ir mutacijomis – naudojasi ir
imperinis suverenumas. Pavyzdžiui, tamsiame kiberpanko literatūros pasaulyje
laisvė kurtis stilių sau pačiam dažnai neatsiejama nuo visagalių jėgų
kontrolės. Mums, be abejo, reikia keisti savo kūnus ir save pačius galbūt daug
radikaliau, nei įsivaizduoja kiberpanko autoriai. Mūsų šiuolaikiniame pasaulyje
dabar įprasti estetiniai kūno pakeitimai – auskarai ir tatuiruotės, pankiška
mada ir įvairios jos imitacijos laikomos pradiniais kūno pokyčių rodikliais,
tačiau galų gale jiems nepavyksta įgyvendinti reikiamų radikalių pokyčių. Iš
tiesų valiai būti-prieš reikalingas kūnas, visiškai nesugebantis paklusti
valdymui. Jai reikalingas kūnas, nesugebantis prisitaikyti prie gyvenimo
šeimoje, prie fabriko disciplinos, prie tradicinio seksualinio gyvenimo
reguliavimo ir t. t. (Jei suvokiate, kad jūsų kūnas atmeta tokį „normalų“
gyvenimo būdą, nepulkite į neviltį – realizuokite savo talentą!) Tačiau šalia
radikalaus nesugebėjimo prisitaikyti prie normalumo naujasis kūnas turi
sugebėti kurti naują gyvenimą. Turime eiti daug toliau, norėdami apibrėžti
naują vietą neapibrėžtoje erdvėje, nepasikliaudami paprasta mišrumo ir
hibridiškumo patirtimi bei su ja susijusiais eksperimentais. Mums reikia
stengtis kurti nuoseklią politinę viziją, kūrybingą tapsmą – kaip humanistai,
kurie kalbėjo apie meno ir mokslo sukurtą homohomo,
ir kaip Spinoza, kuris kalbėjo apie galingą kūną, pagimdytą aukščiausios,
meilės pripildytos sąmonės. Amžiname barbarų kelyje turi atsirasti naujas
gyvenimo būdas.
Tačiau tokie pokyčiai visuomet išliks silpni ir dviprasmiški, jei į
juos žiūrima tik kaip į formą ar tvarką. Hibridiškumas savaime yra tuščias
gestas, vien tik atsisakydami tvarkos tiesiog liekame ant nebūties krašto –
arba, dar blogiau, tokiais gestais rizikuojama ne mesti imperinei galiai
iššūkį, bet ją sustiprinti. Naujajai politikai realus pagrindas suteikiamas tik
tada, kai nukreipiame savo dėmesį nuo klausimų apie tvarką į klausimus apie
gamybos režimus ir praktikas. Atsidūrę gamybinėje erdvėje galėsime suvokti, kad
toks mobilumas ir kūrybingumas – ne tik išskirtiniai mažų privilegijuotų grupių
nuotykiai, bet greičiau bendra produktyvi daugybės patirtis. Jau XIX a.
proletarai buvo vertinami kaip kapitalistinio pasaulio nomadai. Netgi tuomet,
kai jų gyvenimas lieka susietas su viena geografine vieta (kaip dažniausiai ir
nutinka), jų kūrybingumas ir produktyvumas sukuria kūniškas ir ontologines
migracijas. Antropologinės kūnų metamorfozės įtvirtinamos per bendras darbo
jėgos patirtis ir naujas technologijas,
kurios veikia kūrybingumą ir turi ontologinę potekstę. Įrankiai visuomet
atliko žmogaus protezų funkciją, jie mūsų darbo metu buvo įjungti į mūsų kūnus
– tiek jų individualiame, tiek kolektyviniame socialiniame gyvenime tarsi įvyko
antropologinė mutacija. Šiuolaikinės egzodo formos ir naujas barbariškas
gyvenimas reikalauja, kad įrankiai mums taptų kūrybiniais (poietic) protezais ir išlaisvintų mus iš moderniosios žmonijos
gyvenimo sąlygotumų. Dar sykį prisiminkime ankstesnį ekskursą į Marxo veikalus:
kai dialektikai tarp vidaus ir išorės ateina galas ir kai imperinėje erdvėje
pranyksta atskira vieta, skirta vartojamajai vertei, naujus pavidalus įgijusiai
darbo jėgai skiriama užduotis iš naujo sukurti žmogų (kitaip tariant, nebe
žmogų). Šią užduotį pirmiausiai vykdys nauja, vis dažniau nematerialinio,
afektinio ir intelektinio darbo jėga – tai įvyks bendrijoje, kurią jie sukurs,
jų kūrybinio projekto dėka.
Tokio perėjimo metu svarbos neteko kritinės dekonstrukcijos
laikotarpis, kuris, pradedant Heideggeriu bei Adorno ir baigiant Derrida, tapo
svarbiu įrankiu paliekant modernybę. Dabar tai užbaigtas periodas, paliekantis
mums naują užduotį: neapibrėžtoje erdvėje kurti naują vietą; konstruoti naujus
ontologinius žmogaus, gyvenimo apibrėžimus – gyvenimiško kūrybingumo jėgas.
Donnos Haraway istorija apie kiborgus, neaiškią ribą tarp žmogaus, gyvūno ir
mechanizmo, mums šiandien daug veiksmingiau nei dekonstrukcija parodo naujas
galimybės erdves – bet turime prisiminti, kad tai tik pasakojimas ir nieko
daugiau. Teorinės praktikos varomąja jėga, leidžiančia realizuoti šių pokyčių
potencialą, vis dar lieka vis labiau intensyvėjanti bendra patirtis, kurią
formuoja naujos gamybinės praktikos, ir produktyvios darbo jėgos
koncentravimasis lanksčioje ir takioje naujų komunikacinių, biologinių ir
mechaninių technologijų erdvėje.
Taigi, buvimas respublikonu šiandien pirmiausiai reiškia kovą
Imperijos viduje ir prieš ją nukreiptą kūrybą, atsirandančią jos hibridiškose,
kintančiose erdvėse. Ir čia, nepaisydami moralizavimo, resentimento ir
nostalgijos, turime pridėti, kad naujoji imperinė erdvė teikia daugiau
galimybių kūrybai ir išsilaisvinimui. Masės, turėdamos valios būti-prieš ir
troškimą išsilaisvinti, turi prasiskverbti pro Imperiją ir išeiti anapus jos.
Vertė Kasparas Pocius
„Šiaurės Atėnai“
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą