MICHELIS FOUCAULT: Vienas maoistas sykį man pasakė:
"Man nesunku suprasti, kodėl prie mūsų šliejasi Sartre'as – aš galiu
suprasti tikslus, dėl kurių jis eina į politiką; aš iš dalies galiu suprasti
jūsų poziciją, nes jums visada rūpėjo įkalinimo problematika. Bet Deleuze’as
man yra paslaptis.” Šis teiginys mane nustebino – jūsų pozicija man visada
atrodė visiškai aiški.
GILLES’AS DELEUZE’AS: Galbūt mes išgyvename procesą, kai
tarp teorijos ir praktikos atsiranda kitokie santykiai. Kai kada praktika buvo
suvokiama kaip teorijos pritaikymas, jos tąsa, kai kada būdavo priešingai, ir
buvo galvojama, kad teoriją įkvepia praktika, kad ji nepakeičiama kuriant
ateities teorinius pavidalus. Tačiau mes šią problemą matome kitaip. Santykis
tarp teorijos ir praktikos yra daug labiau dalinis ir fragmentiškas. Viena
vertus, teorija visuomet yra lokali ir priklauso ribotai sričiai, o vėliau ji
imama taikyti kitoje, daugiau ar mažiau nuo jos nutolusioje srityje. Nuo tada,
kai teorija įkurdinama savojoje erdvėje, ji pradeda susidurti su kliūtimis,
sienomis ir blokais, todėl jai reikalingas kitokio tipo diskursas (tokio
“kitokio diskurso” dėka ji galiausuiai pereina į kitą erdvę). Praktika
spinduliuoja (relay) teorijas, teorija – praktikas. Jokia teorija negali
plėtotis be susidūrimo su kokia nors riba, o praktika būtina tam, kad ta siena
būtų pramušta. Pavyzdžiui, jūsų darbo pradžia buvo teorinė įkalinimo konteksto
analizė, ir ypatingą dėmesį jūs skyrėte psichiatrinei ligoninei XIX a.
kapitalistinėje visuomenėje. Vėliau jūs supratote, kad įkalintiems žmonėms
būtina kalbėti patiems už save, transliuoti (galbūt priešingai jūs norėjote
tapti tuo, kas transliuoja). Būtent todėl jūs suorganizavote informacinę grupę
kalėjimams (G.I.P.), kuri tapo sąlyga kalbėti patiems kaliniams. Būtų visiškai
klaidinga manyti taip, kaip mano maoistas – kad praktikoje jūs taikėte savo
teorijas. Tai nebuvo pritaikymas, bet tai nebuvo ir inicijuojamų reformų ar
tradicinio tyrimo projektas. Esmė buvo kitokia – transliuoti didesnei erdvei
tarp teorinių ir praktinių taškų. Teorijas kuriantis intelektualas, mūsų
supratimu, nebėra subjektas, sąmoningas reprezentantas arba atstovas. Tų, kurie
veikia ir kovoja, nebeatstovauja kokios nors grupės ar profsąjungos,
uzurpuojančios teisę kalbėti už juos, tampančios jų sąžinės balsu. Kas kalba ir
veikia? Tai – įvairovė (multiplicity), ji yra visur, ji – netgi kalbančiojo ir
veikiančiojo asmens viduje. Visi mes esame sudaryti iš “grupelių". Reprezentacija
nebeegzistuoja – tik veiksmas, teorinis ir praktinis veiksmas, kurie transliuoja
vienas kitą ir kuria tinklus.
FOUCAULT: Man atrodo, kad tradiciškai intelektualo
įsitraukimas į visuomeninį gyvenimą ribojosi dviem jo veiklos aspektais: arba
jis užėmė intelektualo poziciją buržuazinėje visuomenėje, kapitalistinės
gamybos sistemoje ir ideologijoje, kurią ta visuomenė kuria arba primeta jam
(jį išnaudodama, skurdindama, atstumdama, kaltindama griovėjiška veikla,
amoralumu ir t.t., ir jo paties diskursu, kai jis atskleidžia ypatingą tiesą,
atskleisdamas netikėtus politinių santykių užkaborius. Šios dvi politiškumo
formos neišstumia viena kitos, bet ir nesisieja tarpusavyje – jos yra
skirtingose plotmėse. Kai kurie šias pozicijas užėmę intelektualai buvo
vadinami atskalūnais, kiti - socialistais. Smurtaujančios valdžios reakcijos
metais šios sąvokos buvo supainiotos: taip buvo po 1848-ųjų, po Komunos, po
1940-ųjų. Intelektualas buvo atstumtas ir persekiojamas būtent tuo metu, kai
tiesos tapo nepaneigiamomis, kai buvo uždrausta sakyti, kad karalius nuogas.
Intelektualas kalbėjo tiesą tiems, kurie ją dar turėjo išvysti, vardu tų,
kuriems buvo uždrausta sakyti tiesą: jis buvo sąžinė, sąmonė ir tribūnas.
Paskutiniame sukilime (kalbama apie 1968-ųjų įvykius) intelektualas suvokė, kad
sužinoti tiesą norinčioms masėms jis nebereikalingas: jos ją žino puikiausiai,
neturi jokių iliuzijų; jos žino geriau už jį ir, žinoma, yra išreikšti savo
troškimus. Tačiau egzistuoja galios sistema, kuri blokuoja, draudžia šį diskursą
ir šį žinojimą bei paskelbia juos negaliojančiais – ši galia ne tik pasirodo ne
tik kaip cenzūra, ji giliai ir subtiliai įsismelkia į visą visuomenės tinklą.
Patys intelektualai yra šitos sistemos agentai – jų mąstymas apie savo
atsakomybę “sąmoningumui” ir diskursui – tai sistemos dalis. Intelektualas
nebeturėtų eiti “priekyje ir šalia”, norėdamas išreikšti užšaldytą kolektyvinę
tiesą – jis turi kovoti prieš galią, paverčiančią jį savo objektu ir
instrumentu formuojant “žinojimą”, “tiesą”, “sąmoningumą” ir “diskursą”.
Taigi, teorija neišreiškia, netransliuoja, ji netaikoma
praktikai – tai ir yra praktika. Bet ji lokali, regioninė, netotali. Tai kova
prieš galią, kova, kurios tikslas – atskleisti ir naikinti galią ten, kur ji
labiausiai nematoma, užmaskuota. Mes kovojami ne “žadindami sąmoningumą” (masės
jau žino, kad sąmoningumas – tai žinojimo forma; tuo tarpu sąmoningumas –
subjektyvumo pagrindas – yra buržuazijos prerogatyva), bet naikindami galią,
patys tapdami galingais; tai mes darome kartu su tais, kurie kovoja norėdami
įgyti galios, o ne stebime juos iš tolo. “Teorija” yra šitos kovos sritis.
DELEUZE’AS: Būtent. Teorija yra tarsi instrumentų dėžutė.
Nieko bendro su signifikantu. Ji turi būti naudinga, funkcionuoti. Ne sau
pačiai. Jei niekas jos nenaudos, net pats teoretikas (taip nustojantis būti
teoretiku), tada teorija yra bevertė, arba pasirinktas netinkamas momentas.
Keista, kad Proustas, rašytojas, laikomas grynu intelektualu, kuris pasakė
labai aiškiai: laikykite mano knygą akiniais, jei jie jums netinka, susiraskite
kitus. Palieku jums rinktis savąjį kovos instrumentą. Teorija netotalizuoja, ji
yra įvairovės kūrimo instrumentas, ji pati dauginasi. Totalizuoja galia, o
teorijos prigimtis priešinga galiai – tokia yra jūsų pozicija, ir aš jai visiškai
pritariu. Kai teorija užstringa kuriame nors taške, mes suvokiame, kad ji
neturės jokios praktinės svarbos, kol neatsiskleis naujoje erdvėje. Štai kodėl
tokia kvaila ir tamsybiška yra reformos samprata. Arba reformas sumano žmonės,
kurie laiko save atstovais ir kurių profesija leidžia jiems kalbėti kitų vardu
– tokiu atveju viskas baigiasi valdžios perskirstymu, kai ji sustiprinama dar
didesnėmis represijomis, arba jos kyla iš reformomis suinteresuotų žmonių
reikalavimų. Antruoju atveju tai – nebe reforma, bet revoliucinis veiksmas,
kuris, semdamasis stiprybės iš įvairovės, kvestionuoja totalinę galią ir ją
palaikančią hierarchiją. Jei būtų išgirsti į darželį einančių vaikų
nusiskundimai, to pakaktų, kad būtų išsprogdinta visa švietimo sistema. Neteigiu,
kad mūsų socialinė sistema yra visiškai netolerantiška, kalbu apie tai, kad ta
tolerancija daugeliu atvejų yra visiškai trapi, o sistema reikalauja globalių
represijų. Mano nuomone, jūs pirmasis savo knygose ir praktinėje sferoje
parodėte mums kai ką fundamentalaus – kad nedora kalbėti už kitus. Mes
išjuokėme reprezentaciją ir pasakėme, kad jai galas, bet nesugebėjome numatyti
tokios „teorinės“ permainos pasekmių – suprasti, kad individai, tiesiogiai
susidūrę su tam tikra problema, gali kalbėti apie tai patys.
FOUCAULT: Sykį kalbėjau su moterimi, sėdinčia kalėjime, ir
ji man sake: "Įsivaizduok, būdama keturiasdešimties, vieną dieną buvau
nubausta ir turėjau gauti tik sausos duonos davinį”. Šioje istorijoje šokiruoja
ne vaikiškas valdžios elgesys, bet pats valdžios panaudojimo cinizmas – ji
tampa archaiška, vaikiška, infantili. Kaip kokie vaikai mes sužinome, ką
reiškia būti pasmerktam valgyti duoną su vandeniu. Kalėjimas yra vienintelė
vieta, kur valdžia atsiskleidžia nuogai, pasiekia kraštutinumą, ir kur ji
pateisinama kaip moralinė galia. "Aš turiu teisę jus bausti, nes juk
žinote, kad plėšti ir žudyti yra nusikaltimas…”. Kalėjimuose įdomu tai, kad
valdžia nesislepia ir neužsimaskuoja, ji iki smulkiausių detalių atskleidžia
savo tironiškumą; ji ciniška ir tuo pačiu tyra, visiškai “pateisinama” – savo
veiklą ji gali įvardyti kaip visiškai “moralią”. Nepaisant savo tironiškumo, ji
parodoma kaip romus Gėris, valdantis Blogį, tvarka, valdanti netvarką.
DELEUZE’AS: Taip, bet teisinga ir priešinga mintis. Ne tik
su kaliniais elgiamasi kaip su vaikais, bet ir su vaikais – kaip su kaliniais.
Vaikai verčiame paklusti infantilizacijai, kuri jiems svetima. Šiuo atveju
neverta ginčytis, kad mokyklos primena kalėjimus, taip pat kaip fabrikai.
Pažiūrėkite į Jeremy’io Benthamo tekstą, parašytą XVIII amžiuje, kur jis siūlo
reformuoti kalėjimą; šios egzaltuotos reformos metu jis kalėjime įtvirtina
apskritimo modelį: individas tuo apskritimu nepastebimai juda iš mokyklos į
fabriką, iš fabriko į kalėjimą ir atvirkščiai. Tokia yra reformų,
reprezentacinės galios reformų esmė. Kitaip būna, kai žmonės pradeda kalbėti ir
veikti patys – savo reprezentacinės (atstovaujančios) galios jie nepriešina
kitai, melagingai galios reprezentacijai.
FOUCAULT: Turėjome sulaukti XIX amžiaus, kad pradėtume
suvokti išnaudojimo prigimtį, ir dar šiandien ne iki galo suprantame valdžios
prigimties, Galbūt Marxas ir Freudas negali patenkinti mūsų geismo suvokti šį
paslaptingą dalyką, kurį mes vadiname valdžia – ji tuo pačiu metu yra matoma ir
nematoma, akivaizdi ir pasislėpusi, ji yra visur. Valdymo teorijų ir tradicinių
valdžios mechanizmų analizių, žinoma, nepakanka norint suvokti, kaip valdžia
yra vykdoma ir kaip ji funkcionuoja. Galios klausimas išlieka visiška mįsle.
Kas vykdo valdžią? Ir kurioje srityje? Dabar aiškiai žinome, kas išnaudoja
kitus, kam priklauso pelnas, kokie tai žmonės, kaip vyksta lėšų
perinvestavimas. Bet galia… Žinome, kad ji – ne valdančiųjų rankose. Sąvoka
“valdančiųjų klasė”, o taip pat tokios sąvokos kaip “dominuoti… valdyti…
vadovauti” niekad nebuvo formuluojamos pakankamai adekvačiai. Šios sąvokos
pernelyg aptakios, joms reikalinga analizė. Turėtume taip pat analizuoti
valdžios panaudojimo ribas – kanalus (relays), kurių pagalba ji veikia, jos
įtakos dažnai nereikšmingiems hierarchijos bei kontrolės, stebėjimo, draudimų
ir suvaržymų aspektams mastus. Visur, kur egzistuoja galia, ji yra vykdoma.
Griežtai kalbant, niekas neturi oficialios teisės į galią, tačiau ji visada
nukreipiama tam tikra linkme, vieni žmonės vykdo galią, kiti ne. Dažnai būna
sunku pasakyti, kieno rankose tiksliai yra galia, bet lengva matyti, kam
trūksta galios. Man jūsų knygos (nuo “Nietzsche’s” iki to, ko tikiuosi iš
“Kapitalizmo ir šizofrenijos”) svarbios dėl to, kad jose daug pasiekiama
tyrinėjant šias temas: šalia pasenusių problemų, tokių kaip “prasmė”,
“signifikantas ir signifikatas”, jūs išplėtojote galios, galių nelygybės ir jų
tarpusavio kovų, problemą. Kiekviena kova kyla dėl galimybės naudotis galia (ji
nukreipta pries nesuskaičiuojamą daugybę mažyčių galios pozicijų, tokių kaip
smulkios kontorėlės bosas, vadybininkas, kalėjimo prižiūrėtojas, teisėjas,
profsąjungos atstovas, laikraščio redaktorius). Ir būtinybė atskleisti šias
galios pozicijas – jas demaskuoti ir prieš jas atvirai kalbėti – kyla ne iš to,
kad anksčiau apie jas niekas negirdėjo. Greičiau tai būtina daryti todėl, kad
kalbėjimas šia tema, priverčiant įsiklausyti institucionalizuotus informacijos
tinklus, kaltųjų vardų paminėjimas, rodymas į kaltąji pirštu, taikinių
atradimas yra pirmas žingsnis į valdžios nuvertimą, taip prasideda naujos kovos
prieš egzistuojančias valdžios formas.
DELEUZE’AS: Aišku, kas išnaudoja, pasipelno ir valdo, bet
visgi galia išlieka pasklidusi. Kelčiau tokią hipotezę: marksizmas stengėsi
viską iš esmės paaiškinti interesais (valdžia priklauso savus interesus
turinčiai valdančiajai klasei). Iš karto kyla klausimas: kaip atsitinka, kad
žmonės, kurių interesams netarnaujama, gali aršiai remti egzistuojančią galios
struktūrą, prašydami savojo pyrago gabalėlio? Galbūt taip yra dėl to, kad, kai
kalbame apie ekonomikos ar pasąmonės investicijas, interesas nėra galutinis
atsakymas; geismo investicijos veikia giliau ir yra pasklidusios plačiau, nei
joms diktuojantys interesai. Žinoma, mes niekad negeidžiame to, kas
prieštarauja mūsų interesams, nes interesai visada seka paskui geismus.
Negalime negirdėti Reicho šauksmo: masės nebuvo apgautos – tam tikra prasme jos
iš tikrųjų troško fašistinio režimo! Geismo investicijos formuoja ir paskirsto
valdžią – taip ją įgyja tiek policininkas, tiek ministras pirmininkas; šiuo
atžvilgiu tarp premjero ir policininko galios nėra kokybinio skirtumo. Tokių
geismo investicijų, esančių visuomeninėje grupėje, pobūdis paaiškina, kodėl
politinės partijos ar profsąjungos, kurios, vedamos klasinių interesų, turėtų
puoselėti revoliucines investicijas, geismo lygmenyje taip dažnai yra linkusios
į reformas arba absoliučiai reakcingos.
FOUCAULT: Kaip jūs sakote, geismo, galios ir intereso
tarpusavio santykiai yra komplikuotesni nei mes paprastai manome, ir tie, kurie
vykdo valdžią, ne visada yra suinteresuoti jų vykdymu, taip pat ir tiems, kurių
valdymas sutampa su kitų interesais, ne visada pavyksta valdyti. Dar daugiau,
valdžios geismas įtvirtina ypatingą santykį tarp valdžios ir intereso. Galimas
atvejis, kad fašizmo laikotarpiu masės trokšta, kad tam tikri žmonės užimtų
valdžią – žmonės, su kuriais tos masės nebesugeba tapatintis, kai tie individai
nukreipia galią prieš pačias mases, juos žudo, aukoja, naikina. Visgi jie
trokšta tokios galios – jie nori, kad ji būtų vykdoma. Tokiam geismo, valdžios
ir intereso žaismui skiriamas menkas dėmesys. Mes ilgai nesupratome, kas yra
išnaudojimas; geismas taip pat turi ilgą istoriją. Gali būti, kad dabar
vykstančios kovos bei iš šių kovų kylančios ir nuo jų neatskiriamos lokalios,
regioninės bei netolydžios teorijos pasiekė tokį slenkstį, kai bus galima
suvokti, kaip vykdoma valdžia.
Kol mes kovojame pries išnaudojimą, proletariatas ne tik
vadovauja kovai, bet taip pat renkasi jos taikinius, metodus, konfrontacijos
erdves ir instrumentus; tampant proletariato sąjungininku reikia pritarti jo
pozicijoms, ideologijai ir kovos motyvams. Tai reiškia totalų tapatinimąsi. Bet
jei kova nukreipta pries valdžią, tada visi, kuriems kenkia ta valdžia, kuriems
ji nepakenčiama, gali pradėti kovą savo pačių kieme, pradėti nuo savo pačių
veiklos (arba pasyvumo). Angažuodamiesi kovai, kuri atitinka jų pačių
interesus, kurios interesus jie aiškiai supranta, ir kurios metodus gali
nusistatyti tik patys, jie pradeda revoliucinį procesą. Jie natūraliai tampa
proletariato sąjungininkais, nes valdžia, taip kaip ji naudojama, yra naudojama
tam, kad palaikytų kapitalistinį išnaudojimą. Kovodami tose srityse, kur
supranta esą išnaudojami, jie puikiai pasitarnauja proletariato tikslams.
Moterys, kaliniai, šauktiniai kareiviai, ligoninių pacientai ir homoseksualai
pradėjo kovą pries valdžią, pries jiems primestus suvaržymus ir kontrolę.
Tokios kovos išties prisideda prie revoliucinio judėjimo – jos yra radikalios,
jos nesiekia nei kompromisų, nei reformų, jos atmeta bet kokius bandymus kloti
pamatus tokiai pačiai valdžiai, geriausiu atveju – šeimininkų pasikeitimui. Ir
šie judėjimai yra susiję su revoliuciniu judėjimu – jie kovoja prieš kontrolę
ir suvaržymus, pasitarnaujančius pačiai valdžios sistemai.
Paimta iš čia
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą