Vilniaus knygų mugės 2012 metu, vasario 23 d.,
ketvirtadienį, 18.00 val. Konferencijų salėje 5.5 vyks "Demos"
kritinės minties instituto išleistos britų filosofo Prof. Alaisdair MacIntyre
knygos „Marksizmas ir krikščionybė“ lietuviškojo leidimo pristatymas. Knyga
leis pažvelgti į krikščionybę ir marksizmą kaip dvi pasaulėžiūras, kurios yra
prasmingos tiek, kiek skatina individų ir visuomenės išsilaisvinimą. Knyga ypač
aktuali šiandienos Lietuvai, kur krikščionybė vis dar suprantama kaip
tradicijas ir status quo palaikanti religija, o marksizmas - kaip sovietų
imperijos doktrina.
Knygos pristatyme dalyvaus knygos vertėjai Prof. Andrius Bielskis ir kun. Skaidrius
Kandratavičius. Diskusijoje jiems oponuos filosofas ir politologas Prof.
Alvydas Jokubaitis (VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas).
Pasak A. MacIntyre'o, Sovietų Sąjungos žlugimas tiek
Lietuvoje, tiek kitose Rytų Europos šalyse, deja, nepadarė galo sovietinio
marksizmo įtakai dviem svarbiais atžvilgiais. Vis dar daug žmonių tiki, kad
sovietinio marksizmo diskretitavimas diskredituoja patį marksizmą apskritai ir
kad marksizmo ryšys su krikščionybe gali būti tik antagonistinis. Pagrindinė
knygos „Marksizmas ir krikščionybė“ tezė yra teiginys, kad abi šios nuostatos
yra klaidingos.
Pristatydamas Macintyre'o filosofiją Andrius Bielskis rašo:
Alasdairo MacIntyre‘o filosofiją galima apibūdinti kaip
revoliucinį tomizmą. Žinoma, toks apibūdinimas yra paradoksalus, ypač
tradiciškai suprasto tomizmo kontekste. Tačiau MacIntyre‘as nėra ir niekada
nebuvo tradicinis tomistas. Kilęs iš mažo Škotijos keltiškai kalbančio žvejų
kaimo, įšmokęs graikų, lotynų, vokiečių kalbas, MacIntyre‘as, kaip ir daugelis
to meto Europos jaunų intelektualų, vienaip ar kitaip susidūrusių su
industriniu kapitalizmu, įstojo į vietinę, t.y. Britanijos, komunistų partiją.
"McIntyre'as save laikė tiek marksistu, tiek ir
kriksčionimi, bet vėliau išsižada abiejų ideologijų", - rašo Andrius
Bielskis.
Aktyviai reikšdamasis akademinėje spaudoje, ypač tuo metu
socialistinei minčiai atstovaujančiame International Socialism (Tarptautinis
Socializmas), MacIntyre‘as savo karjeros pradžioje išgarsėjo kaip trockistas.
Tačiau šitoks angažavimasis komunizmui greitai išblėso. Beje, tai įvyko dar iki
Nikitos Chruščiovo viešo stalinizmo pasmerkimo bei eurokomunizmą
kompromituojančių drastiškų įvykių Vengrijoje 1956 metais. 1968 metais savo
knygoje “Marxism and Christianity” (Marksizmas ir Krikščionybė), kuri buvo
parašyta prieš gerą dešimtį metų, t.y. tuomet, kai dar save laikė tiek
marksistu, tiek ir krikščionimi, MacIntyre‘as pratarmėje viešai išsižada abiejų
ideologijų.
Ištrauka iš Alasdair MacIntyre Marksizmas ir krikščionybė
Mano skaitytojams Lietuvoje
1953-aisiais,
pasirodžius pirmajai šios knygos laidai, Lietuva jau buvo iškentusi trylika
Sovietų valdžios metų, tačiau jos laukė dar beveik keturi priespaudos
dešimtmečiai. Tuo metu lietuviai, kaip ir kitos pavergtos Sovietų imperijos
visuomenės, tapo edukacinės sistemos, kurios svarbiausias tikslas – įdiegti
sovietinio marksizmo doktriną, aukomis. Labai reikšminga, kad tuo laikotarpiu
šios knygos vertimas nebūtų išleistas Lietuvoje ar kurioje kitoje Sovietų
imperijos dalyje. Taip yra dėl to, kad joje aptariamas marksizmas yra paties
Marxo, o kaip tik Marxo marksizmo pažinimas galėjo pasikasti po tikėjimo
Stalino, Chruščiovo ir Brežnevo pseudomarksizmu pamatais. Sykiu šitoje knygoje
pateikta krikščionybės interpretacija turi labai mažai bendra su oficialių
sovietinio ateizmo apologetų propaguota krikščionybės parodija.
Gaila, tačiau sovietų valdžios žlugimas Lietuvoje ir kituose
Rytų Europos kraštuose nepanaikino sovietinio marksizmo įtakos dviem svarbiais
aspektais. Labai daug žmonių vis dar mano, kad sovietinio marksizmo
diskreditavimas buvo ir yra marksizmo diskreditavimas, o marksizmo ir krikščionybės
santykis yra ir negali būti kitoks, kaip tik besąlygiška priešprieša.
Pagrindinė šios knygos tezė ta, jog abudu įsitikinimai klaidingi. Savo
argumentus pradedu interpretacija, kaip marksizmas vystėsi pirmiausia iš
Hegelio, o paskui iš Feuerbacho kritikos. Jei ši interpretacija teisinga – o
per daugiau kaip penkiasdešimt metų po to, kai knyga buvo pirmą kartą išleista,
neradau priežasties ją atmesti – tuomet marksizmas buvo ir yra pastanga į
pasaulietiškus terminus išversti krikščionišką pasipiktinimą socialinių ir
ekonominių pasaulio struktūrų neteisingumu, ypač – neteisingomis modernios
kapitalistinės visuomenės struktūromis.
Dėl to, jog Marxo sekėjai nesugebėjo pripažinti, kiek daug
perėmę iš krikščionybės, jiems taip pat nepavyko pripažinti, kokiu mastu pačių
požiūris į įsipareigojimą marksizmui panašus į religinį atsidavimą, o esminiai
marksizmo teorijos principai sureikšminti taip, tarsi būtų religinės dogmos.
Taigi po baisios sovietinio marksizmo istorijos pats marksizmas turėjo ir turi
būti sekuliarizuotas, kad svarbiausios tiesos, sudarančios Marxo kapitalistinės
visuomenės kritinę analizę, darsyk atsidurtų ekonominių ir politinių debatų
centre. Visi turime pasimokyti iš tokios kritinės analizės, bet labiausiai tie,
kurie esame krikščionys, nes tai, kas Marxo mintyje yra teisinga, suteikia
išraišką tiek nūdienos tvarkos kritikai, tiek jos transformacijos vilčiai, kuri
yra evangelinės žinios šerdis.
Krikščionys – tiek katalikai, tiek ir protestantai – pirmą
kartą susidūrę su marksizmu, nesugebėjo šito suprasti. Dėl šito vargu ar gali
būti kaltinami, nes marksizmas pabrėžė savo keistą bekompromisį ateizmą. Dar
daugiau: marksizmas demonstravo aklumą svarbiausiems bendrojo gėrio aspektams,
taip pat ir būdui, įgalinančiam privatinės nuosavybės institucijas pasitarnauti
bendrajam gėriui. Todėl katalikų socialinis mokymas nuo pat Leono XIII vystėsi
kaip marksizmo priešininkas greta su G. K. Chestertonu kaip išskirtiniu
radikalios kapitalizmo analizės ir kritikos autoriumi. Šiandien šių dviejų
kritinės minties tradicijų sekėjai neatidėliotinai turi pasimokyti vieni iš
kitų. Marksistai, tarp kitko, turi pripažinti, diagnozuoti ir išsigydyti dažną
nesugebėjimą suprasti, ko reikalauja teisingumas. Krikščionys, savo ruožtu,
turi suprasti Marxo pridėtinės vertės teorijos reikšmę jų tikėjimui.
Kodėl dabar tai neatidėliotina? Neseniai, kuomet socialiai
ir moraliai destruktyvūs nūdienos ekonominės krizės padariniai tapo
neginčijami, informuoti geriausių žurnalų komentatoriai sugebėjo pripažinti,
kad marksizmą neigiantis požiūris, kuris išsivysčiusiose Vakarų ekonomikose
dažniausiai priimamas kaip savaime suprantamas, buvo akivaizdžiai niekuo
nepagrįstas. Nepaisant to, jau dabar, kai blogiausia – tolimieji krizės
padariniai – dar tik priešakyje, viešuose debatuose postringaujama taip, tarsi
Marxas niekada nebūtų rašęs. Drauge marksizmo perversija, kaip Kinijos
komunistų partijos ideologija – kiniškasis marksizmas yra multimilijonierių
marksizmas – vaidina svarbų vaidmenį maskuojant Marxo reikšmingumą nūdienos
sąlygomis. Tad net po penkiasdešimties metų viliuosi, kad šioje knygoje vis dar
yra ko pasimokyti ir šiandien.
Alasdair MacIntyre
2011 m. kovo 23 d.
Daugiau apie knygą - Andriaus Bielskio komentare
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą