Nemėgstu prievartos. Nemanau, kad daug ko pasieksi
degindamas bankus ir daužydamas langus. Tačiau jaučiu malonumo antplūdį, kai
matau, kaip Atėnuose ir kituose Graikijos miestuose reaguojama į tai, kad
Graikijos parlamentas priėmė Europos Sąjungos primestus planus. Dar daugiau –
jei nebūtų tokio pykčio protrūkio, jausčiausi kaip plūduriuodamas depresijos
jūroje.
Šis džiaugsmas yra panašus į tokį džiaugsmą, kai pamatai
nuolatos mindomą slieką, kuris apsisuka ir pradeda riaumoti. Džiaugsmą pamačius
tuos, į kurių skruostus buvo pliaukštelta tūkstančius kartų – ir jie trenkė atgal.
Kaip galime žmonių prašyti, kad jie nuolankiai priimtų nuožmų gyvenimo sąlygų
pablogėjimą, kurias numato diržų veržimosi politika? Ar mes norime, kad jie
pritartų didžiulio daugybės jaunų žmonių kūrybinio potencialo sunaikinimui ir
tam, kad jų talentai atsidurtų ilgalaikio nedarbo spąstuose? Ir viskas tik tam,
kad būtų grąžintos skolos bankams, kad turtingieji taptų dar turtingesniais?
Tik tam, kad būtų išlaikyta kapitalistinė sistema, kurios „galiojimo data“ jau
seniai baigėsi, ir kuri dabar gali pasiūlyti tik naikinimą? Graikams nuolankus
sankcijų priėmimas reikštų visišką depresiją: prie depresijos dėl žlugusios
sistemos prisidėtų depresija dėl prarasto orumo.
Smurtinga Graikijos reakcija yra šauksmas pasauliui. Ar dar
ilgai mes ramiai sėdėsime ir žiūrėsime, kol pasaulį naikins tie barbarai –
turtuoliai, bankai? Ar dar ilgai mes stebėsime, kaip plinta socialinis
neteisingumas, kaip ardoma sveikatos apsauga, kaip švietimas apauga
nekritikuojamomis nesąmonėmis, kaip privatizuojami pasaulio vandens ištekliai,
naikinamos bendruomenės, o žemė draskoma tam, kad iš to pasipelnytų kalnakasybos
kompanijos?
Gerovės griovimas, toks akivaizdus Graikijoje, vyksta visame
pasaulyje. Visame pasaulyje žmonių ir ne žmonių gyvenimą savo logikai, pelno
logikai pajungia pinigai. Tai ne naujiena; naujiena – tai šio griovimo
intensyvumas, apimtis bei visuotinis susirūpinimas tuo, kad šiuolaikinė
[kapitalizmo] dinamika – tai mirties dinamika, kad, panašu, mes visi ritamės
link žmogaus gyvybės žemėje sunaikinimo. Kai išsilavinę komentatoriai aiškina
vėliausių tarpvyriausybinių susitarimų dėl eurozonos ateities detales, jie
pamiršta paminėti, kad gana nerūpestingai svarstoma pačios žmonijos ateitis.
Mes visi esame graikai. Mes visi esame pajungtieji, kurių
pajungimą lėmė finansinių rinkų reguliuojamos istorijos buldozeris. Bent jau
jiems taip atrodo. Milijonai italų nuolat protestavo prieš Silvio Berlusconi,
bet jį nuvertė finansų rinkos. Tas pats nutiko ir Graikijoje: prieš George
Papandreou nuolat vyko demonstracijos, bet iš pareigų jį atleido finansų
rinkos. Abiem atvejais kritusių politikų vietą turėjo užimti lojalūs ir savo
lojalumą įrodyti spėję pinigų tarnai – tam nereikėjo net pasitarimų su
visuomene. Istorijos nebekuria netgi turtingieji ir galingieji: istorijoje
veikia nieko nebekontroliuojama dinamika, dinamika, kuri, jei mes tai jai
leisime, sunaikins pasaulį.
Ugnis Atėnuose yra įniršio ugnis, ir mes dėl jos
džiūgaujame. Tačiau įniršis yra pavojingas. Jei jis yra suasmeninamas ar
nukreipiamas prieš tam tikras žmonių grupes (šiuo atveju – vokiečius), jis
lengvai gali tapti naikinimu. Nenuostabu, kad pirmasis ministras, vardan protesto
atsistatydinęs prieš paskutinį diržų veržimnosi politikos priėmimo raundą, buvo
kraštutinių dešiniųjų partijos pirmininkas Laosas. Įniršis lengvi gali tapti
ncionalistiniu, netgi fašistiniu įniršiu – tokiu įniršiu, kuris neprisideda
prie geresnio pasaulio kūrimo. Taigi, svarbu suvokti, kd mūsų įniršis nebus
nukreiptas prieš vokiečius, netgi prieš Angelą Merkel, Davidą Cameroną ar Nicolas
Sarkozy. Šie politikai – tai tik išdidūs, bet apgailėtini tikrojo mūsų įniršio
objekto – pinigų valdžios, viso gyvenimo pajungimo pelno logikai – simboliai.
Meilė ir įniršis, įniršis ir meilė. Meilė buvo svarbi tema
kovose, kurios per pastaruosius metus keitė politikos sampratą, ji buvo
nuolatinė tema Occupy judėjimuose, ją buvo galima giliai pajusti netgi
daugelyje pasaulio šalių vykusiuose smurtiniuose susirėmimuose. Tačiau meilė
eina koja kojon su įniršiu, kuris sako „kaip jie drįsta iš mūsų atimti
gyvenimą, kaip jie gali elgtis su mumis kaip su daiktais“. Per įniršį dėl mus
supančio šio pasaulio cinizmo prasiskverbia kito pasaulio vaizdinys. Galbūt.
Kitokio pasaulio ilgesys tampa ne tik įniršio priežastimi,
nors įniršis yra šio jausmo dalis. Reikalingas ir kantrus bandymas veikti
kitaip, kurti kitas visuomeninio sambūvio ir tarpusavio pagalbos formas. Anapus
degančių bankų spektaklio Graikijoje – gilesnis procesas, tylesnis judėjimas, kuomet
žmonės atsisako užmokėti už autobuso bilietus, apmokėti elektros sąskaitas,
kelių muitus, grąžinti paskolas bankams; tai – judėjimas, gimęs iš būtinybės ir
įsitikinimo, jį sukūrė žmonės, organizuojantys savo gyvenimą kitaipm kuriantys
tarpusavio pagalbos bendruomenes ir maisto tinklus, užimantys ir apsigyvenantys
tuščiuose namuose ir žemės sklypuose, kuriantys bendruomeninius sodus, grįžtantys
į kaimus, nusisukantys nuo politikų (kurie dabar bijo pasirodyti gatvėse) ir
kuriantys tiesiogine demokratija grįstas visuomeninių sprendimų priėmimo
formas. Galbūt šis judėjimas nepakankami platus, galbūt jis dar
eksperimentinis, tačiau jis yra būtinas. Anapus liepsnos spektaklio – bandymai ieškoti
ir kurti naują gyvenseną, kuri lems Graikijos ir viso pasaulio ateitį.
Rašau šį tekstą šeštadienį [vakar] vyksiantiems paramos
Graikijos sukilimui veiksmams. Mes visi esame graikai.
Johnas
Holloway’us (g. 1947) – airių kilmės marksistas sociologas, filosofas,
teisininkas. Nuo 1991-ųjų gyvena Meksikoje ir domisi zapatistų
judėjimu. Dėsto Autonominiame Puebla universitete, Humanitarinių ir
socialinių mokslų institute, dalyvauja antikapitalistiniame judėjime.
Jo 2002-aisiais pasirodžiusi knyga „Pakeisti pasaulį neužimant
valdžios“ sukėlė karštus debatus tarp marksistų, anarchistų ir
antikapitalistų. Jis teigia, kad revoliucija įvyksta ne tada, kai
užgrobiamas valstybės aparatas, o kai kasdien atsisakoma dalyvauti
kapitalistinėje visuomenėje.
Autonominė zona
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą