Jay Daniel Mininger. Tardymas reikalauja atsakymų

Interrogating Antigone in Postmodern Philosophy & Criticism, eds. Stephen  Wilmer and Audronė Žukauskaitė, Oxford: Oxford University Press, 2010.

Žodį „tardymas“ („apklausa“) vargu ar galima laikyti nekaltu, ypač šiandien, kai politiniai, fiziniai ir dvasiniai žmogaus pavergimo instrumentai, tikėtina, yra rafinuotesni (nes kur kas klastingiau naudojami), nei buvo kada nors anksčiau. žodis „tardymas“ kelia daugybę ryškių asociacijų: pradedant beprotiškai populiariomis politiškai steriliomis televizijos (melo)dramomis apie Amerikos kriminalinius tyrimus (pavyzdžiui, serialas „CSI“), kur rodomi „kieti“, teisingi, netgi smagūs tardymo metodai, ir baigiant siaubingais nusikaltimais – kankinimais ir kalinių prievartavimu, kurį Amerikos karinis personalas, prisidengdamas tardymu, taikė kaliniams irakiečiams Abu Graibo kalėjime. Šis kraštutinumas, žinoma, vargu ar laikytinas tardymu. Tardymas yra užuomina į tyrimą arba į išsamią apklausą. Kankinimai, tiek tie, kuriuos vykdo totalitariniai režimai, tiek tie, kuriuos remia tariamai geranoriški išvaduotojai demokratai, yra tik maskuojami kaip apklausa. Nepaisant apklausos įvaizdžio, tardymu su kankinimais iš tikrųjų siekiama ne atsakymų, o norima tik pažeminti auką, ir tai daroma siaubingais būdais.

Gilesne ir intelektualesne „tardymo“ versija laikytina tinkamai atliekama apklausa. Bet, kaip jau minėta, net ir ji nėra visiškai nekalta. Tikras tardymas nesusijęs su nekaltu smalsumu, tardytojas visada klausinėja iš tariamos ar iš oficialios galios pozicijų. „Tardyti“ reiškia „pateikti klausimus“, tam tikromis aplinkybėmis tais klausimais siekiama sužinoti asmenišką, delikačią, net slaptą informaciją. Būdama legali, tokia situacija itin palanki, siekiant tam tikrų dalykų: teisėtiems tardymo metodams priskirtinas ir bandymas (klausinėjant) išgauti atsakymus, patvirtinančius kaltę. Taigi, apibendrinkime: kieno nors (aukos, įtariamojo) tardymas dėl kažko (sampratos ar įvykio) įtraukia ne tik retorinį teiravimąsi, ne tik grynai intelektinį smalsumą, paprastą (nors ir kruopštų) problemos apmąstymą. Tardymas reikalauja atsakymų.

Neseniai pasirodžiusios knygos „Apklausiant Antigonę postmoderniojoje filosofijoje ir kritikoje“ (Interrogating Antigone in Postmodern Philosophy and Criticism) jau pats pavadinimas suteikia apklausai tam tikrą nuotaiką ir pobūdį. Šis turiningas, drąsus ir provokatyvus straipsnių rinkinys, kruopščiai sudarytas Stepheno Wilmerio ir Audronės Žukauskaitės, atidžiam skaitytojui jau nuo pat pradžių meta nebylų iššūkį: būtina suvokti skirtumą tarp intelektinės apklausos ir paprastos akademinės studijos. Ką reiškia apklausti Antigonę (personažą, jo istoriją, Sofoklio dramą), o ne vien nagrinėti veikėją ir naratyvą? Kuo šis kritiškas, atsakymų reikalaujantis tyrimas skiriasi nuo tekstų rinkinio, kuris nepretenzingai perteikia pasakojimo, jo prasmės, su juo susijusios tradicijos ir svarbos ateičiai interpretacijas? Į šiuos klausimus pateikiami įvairūs atsakymai, tačiau jie nėra teiginiai, atsakymu tampa pati knyga, ir tai leidžia geru žodžiu minėti jos sudarytojus. Kitaip tariant, jų surinkti tekstai tampa tam tikra konsteliacija, įgyjančia jėgos apklausti patį intelektinės apklausos aktą.

Knygoje Antigonė tampa ne tik intelektiniu tikslu savaime, bet ir mąsliu mediumu, skatinančiu abejoti pačiomis ideologinėmis konstrukcijomis, kuriomis remiasi mūsų akademiniai tyrinėjimai ir kurios daro jiems poveikį. Pavyzdžiui, kruopščiai nagrinėjamos įstatymo ribos ir teisėtumas ne tik „Antigonėje“, bet ir apskritai, matuojama, kokį spaudimą daro patriarchalinė socialinė hierarchija ir heteronormatyvi seksualinė tvarka, kurių pamatus, grįstus atsitiktinumu, įprasta laikyti natūraliais. Kritikuojama, kai tas būtina, ypač turint omenyje politinį matmenį, pati žmogaus samprata, ir retkarčiais koreguojama, lyginant jį su kitomis būtybėmis. Giminystės ryšius bandoma suvokti, atsižvelgiant į naują sociologinę struktūrą. Atkreipiamas dėmesys į blankią liniją, kuri skiria istoriją nuo literatūros, bet kartu jas abi susieja. Klausiama, ar (ir kaip) įvairios „Antigonės“ versijos, interpretacijos, vertimai ir spektakliai gali atstovauti balsams tų pasaulio beteisių, kurie nepakankamai ar iš viso nereprezentuojami. Čia išvardijau tik aiškiausiai atskleistas šio metatyrimo temas. Pritardamas Audronės Žukauskaitės straipsnio „Biopolitika: Antigonės ieškinys“ (p. 67–81) pabaigos raidei ir dvasiai, manyčiau, kad ši knyga įsiterpia į akademinį diskursą ne tik kaip naujausi Antigonės tyrinėjimai, bet ir kaip stiprus, iš esmės sėkmingas bandymas pakeisti pačias koordinates to, kas vadinama galimu, efektyviu, atsakingu intelektiniu tyrimu.

Šiandien labiau nei bet kada universitetus valdo biurokratija, disciplinas reguliuoja reakcingas konservatyvumas ir smulkmeniškas vietininkiškumas. Intelektualinį gyvenimą varžo technokratinis pačios politiškumo erdvės supratimas. Šis intelektinės gynybos ir gamybos (tokiame klimate tai reiškia tą patį) leviatanas grasina apskritai sunaikinti Apšvietos laikais užsimezgusį nepriklausomą mąstymą, kuris, pasak Kanto, leidžia politiškai motyvuotai nusimesti mūsų pačių užsidėtus intelekto pančius. Likimo ironija, bet naikinimas vyksta… švietimo labui! Knygos „Apklausiant Antigonę“ centre atsidūrusi metaapklausa siekia priešingo tikslo – bandoma išsiaiškinti ne tik tai, kas šiandien skatina autentiškai mąstyti, bet pirmiausia tai, kas šiandieninėje idėjų rinkoje mus verčia klausinėti ir abejoti.

Produktyviai remiantis Antigone, atsiranda galimybė apžvelgti svarbias šiuolaikines socialines, psichologines, filosofines ir – turbūt tai svarbiausia – politines aktualijas. Knyga meta iššūkį klišėms, persmelkusioms literatūros ir kultūros kritiką, politinius ir filosofinius apmąstymus. Šis rinkinys, kurį sudaro dvidešimt vienas straipsnis su aiškiu ir pagrįstu sudarytojų įvadu, yra svarbus labai plačiam akademiniam sluoksniui – tiems, kurie domisi kontinentine filosofija, politikos ir teisės teorija, literatūros ir kultūros, teatro ir kino, lyčių studijomis, psichoanalize, sociologija, antropologija… Joje pateikiamą medžiagą iš tikrųjų galima vadinti tarpdisciplinine.

Rinkinį sudaro keturios dalys: „Filosofija ir politika“, „Psichoanalizė ir teisė“, „Lytis ir giminystė“, „Vertimai, adaptacijos ir spektakliai“. Kiekvienoje iš jų bandoma sieti tam tikras artimas sampratas, formas ar disciplinų kryptis – toks pagrindas, sunarstytas iš daugybės temų, rodo sudarytojų ryžtą persvarstyti paties tyrimo struktūrą. Tačiau laikomasi puikaus tarpdisciplininio formato, todėl temos kryžminamos visoje knygoje. Pavyzdžiui, daugelis svarbių svarstymų apie lytį pateikiama jau pirmosios ir antrosios dalies kontekstuose arba dėl savo tematikos ir formos yra labiau akcentuojami ir tyrinėjami ketvirtojoje dalyje (Erikos Fischer-Lichte „Antigonės politizavimas“, Maríos Florencios Nelli „Nuo senovės graikų dramos iki Argentinos „prakeiktojo karo“; Antígona Furiosa: Apie kūnus ir valstybę“ ir Wilmerio straipsnyje „Vaidinant Antigonę XXI amžiuje“). O politiniai pjūviai ir įžvalgos čia tokie pat gilūs kaip ir pirmojoje dalyje. Tvirta, aiški teminė struktūra aprėpia ir apsaugo trapias aptariamų disciplinų ribas – toks derinimas prisidėjo prie knygos sėkmės, nes skatina, o gal net reikalauja, kad skaitytojai aktyviai stengtųsi kuo aiškiau suvokti plačias, sudėtingas interpretacijas.

Aprėpti milžinišką antrinės literatūros apie Antigonę srautą, versijų įvairovę yra kankinamai sunki užduotis. Tačiau skaitant šią knygą įsitikinimas, kad apie Antigonę žinome jau viską, blėsta. Tiesą sakant, rinkinys „Apklausiant Antigonę“ tampa pavyzdžiu, kaip energingai, kantriai, net primygtinai galima mąstyti apie Antigonę ir ieškoti atsakymų į klausimus, kuriuos jai kelia istorija. Gaila, nepateikiamas detalus Antigonės kritinių studijų žemėlapis (galbūt tokio išvis neįmanoma nubraižyti), tačiau bibliografijos skyrelyje „Antigonės vertimai ir versijos“ yra daugiau kaip penkiasdešimt įrašų – tai daugiausia pastarojo šimtmečio rinkiniai anglų kalba. Taigi, Antigonę supančias intelektines sroves, įvykius ir analitinius pjūvius – antrinės literatūros, kuriai priklauso ir „Apklausiant Antigonę“, srautą – reikėjo smarkiai apriboti. Todėl sudarytojai nusipelno dar didesnio pagyrimo, nes pratarmėje įstengė aiškiai pavaizduoti, kas vyksta šioje antrinėje kritikos teritorijoje, kurioje savo vietą randa ir jų sudarytas rinkinys.

Wilmeris ir Žukauskaitė savo knygą suvokia kaip kryžkelę, kurioje susiduria trys esminės Antigonės istorijos interpretacijos – filosofinė, psichoanalitinė ir tokia, kokią ją pateikia lyčių studijos. Plėtojantis pasakojimui, į jį įtraukiami „konceptualūs veikėjai“. Hegelis komentare apie Antigonę, pateiktame „Dvasios fenomenologijoje“, jos atsidavimą mirusiam broliui Polineikui aptaria kaip privačios erdvės, susijusios su etika ir šeima (dieviškojo įstatymo), konfliktą su universalia valstybės ir kolektyvine juridine įstatymo galia. Lacanas, savo seminaruose apie psichoanalizės etiką 1959–1960 m. skyręs svarbią vietą Antigonės istorijai, praplečia hėgelišką Antigonės dilemos interpretaciją, šiek tiek ją pakeisdamas – šį kartą kalbama apie susidūrimą tarp to, kas universalu, ir to, kas asmeniška. Asmeniškumas yra priešprieša paprastam partikuliarumui, kurio istorinė lemtis – būti pasisavintam valstybės. Lacanas perkelia diskusiją į interpretacinį lauką, įtraukiantį ir pasąmonę: unikali, asmenine etika pagrįsta Antigonės pozicija – pasąmoningas geismas – priešpriešinama simbolinei moralinei tvarkai, kurią įsakmiai reguliuoja teisingumas (Tėvas). Lacano nuomone, Antigonė pažeminama, bet ji jaudina ir vilioja – toks tyras yra jos troškimas. Atkaklus nepaklusnumas Kreontui dėl teisės palaidoti brolį rodo absoliučią jos ištikimybę „vidiniams“ motyvams – visa tai leidžia prisiminti pačią mirties instinkto esmę: didžiausią malonumą, kurio ji siekia, gali suteikti ne paprasti džiaugsmai, bet neišvengiamas (pilietės, šeimos narės, gyvos būtybės) su(si)naikinimas. Dėmesio nusipelno feministinė reakcija į Lacano pateiktą Antigonės interpretaciją – pavyzdžiui, puikus Cecilios Sjöholm tekstas „Antigonės kompleksas: etika ir moteriškojo geismo išradimas“. Bet ypač svarbus feministinis Luce Irigaray atsakymas Hegeliui, visiems laikams pakeitęs „Antigonės“ kritinį suvokimą. Tekste „Kitos moters atvaizdas“ ji pribloškiamai kritikuoja Hegelio pateiktą Antigonės interpretaciją, atskleisdama patriarchalines prielaidas, kuriomis remiasi filosofas, lygindamas Kreontą (universalumą) su Antigone (partikuliarumu). Tokios tariamai neutralios konceptualinės perskyros, pasirodo, yra persunktos lytiškumo stereotipų (gendered), taigi „kiaurai“ ideologinės kategorijos, padedančios natūralizuoti vyriškosios pusės įgytas privilegijas, o moteriškajai pusei skiriama neišvengiamai žemesnė šalutinė vieta šalia vyro dvasios nuolat progresuojančio universalumo.

Šį kritinį hermeneutinį ryšį tarp hėgeliško idealizmo, lakaniškos psichoanalizės ir šiuolaikinio feminizmo sudarytojai įžvalgiai apibūdina viename Įvado fragmente:

Ir Hegelis, ir Lacanas Antigonę įkurdina universalių vertybių paraštėse: Hegelio manymu, Antigonė atstovauja privačiai šeimos erdvei, konfliktuojančiai su viešąja valstybės erdve, o Lacanas Antigonę laiko visuotinių įstatymų pažeidėja, įkūnijančia patologišką mirties geismą. Šias interpretacijas atmeta feministinė kritika: tai, kad Antigonė išstumiama į universalių vertybių paraštes, lemia ne privatūs jos interesai ar patologiniai polinkiai, bet pačios filosofijos ir psichoanalizės prietarai. Filosofinių, psichoanalitinių ir lyčių studijų interpretacijų susidūrimas yra šios knygos pagrindas (p. 1).

Šios trys interpretacijos ir konceptualūs jų veikėjai rinkiniui „Apklausiant Antigonę“ suteikia turiningą, gyvybingą ir vertingą foną, leidžiantį daryti naujus Antigonės istorijos pjūvius. Išskirtinę vietą tarp daugybės vardų ir veikalų užima asmenybė, sukūrusi teorinį Wilmerio ir Žukauskaitės knygos pagrindą. Nors Judithos Butler „Antigonės ieškinys: giminystė tarp gyvenimo ir mirties“ priklauso minėtam fonui, man atrodo, kad šis intelektinio pasaulio įvykis sine qua non irgi įkvėpė „Apklausiant Antigonę“.

Butler „Antigonės ieškinys“ meta iššūkį visoms trims didžiosioms (Hegelio, Lacano ir Irigaray) interpretacijoms ir svorio centrą perkelia kitur – pertvarko pačią tyrimo struktūrą, kad galėtų atlikti prasmingą Antigonės apklausą. Pagal tokį pertvarkytą modelį analitiniai pjūviai atliekami ir knygoje „Apklausiant Antigonę“. Knygos sėkmės įrodymu galbūt reikėtų laikyti ir tai, kad kartu su filosofu Simonu Critchley’u pernai pavasarį Niujorko Naujosios socialinių tyrimų mokyklos bakalaurams vesdama seminarą „Tragizmas ir jo ribos“, Juditha Butler pirmoje paskaitoje rinkinį „Apklausiant Antigonę“ paminėjo kaip vienintelę rekomenduojamą knygą šalia jos pačios „Antigonės ieškinio…“ Butler manymu, absoliučiai lemiami yra du požiūriai į keblią Antigonės padėtį. Pirmasis – iš esmės dviprasmiška Antigonės lytinė tapatybė. Dėl nedarnių, galbūt net iš rankų slystančių giminystės ryšių Antigonė negali taip lengvai susikurti asmeninės tapatybės (Hegelio požiūriu), todėl negali tapti ir veiksmingu tradicinės feministinės kritikos modeliu. Antra – tai ypač pasakytina apie Hegelio ir Lacano sampratas – Antigonė suvokiama kaip atstovė sferos, kuri yra priešinga politinei. Butler mano priešingai: užuot bandę užglaistyti, kad atkaklus Antigonės gedėjimas iš esmės yra politinio pobūdžio, turėtume kuo stipriau tą pabrėžti. Giminystės, lyties ir psichoanalizės problemas ji svarsto platesniame politinio tyrimo kontekste ir kelia klausimą, kokia yra Antigonė kaip politinis subjektas, šio išskirtinio atvejo kontekste persvarstydama patį politiškumą. Nepaisant to, kad Antigonės veiksmai suvokiami tik kaip „nusikaltimas“, arba kaip lyties, seksualumo ir giminystės normų laužymas, jos ieškinys galbūt turėtų apimti ir atskleisti naujai besiklostančias pozityvias saviidentifikacijos formas? Sekdama tokiomis Butler pateiktomis tyrimo gairėmis, ypač politine vaizduote ir Antigonės politinės kritikos potencialu, knyga „Apklausiant Antigonę“ ištesi jos pavadinime atsispindintį pažadą.

Nekeista, kad originaliausi rinkinio tekstai atsidūrė pirmoje dalyje „Filosofija ir politika“. Ją pradeda Tinos Chanter tekstas „Antigonės politinis palikimas: nusižeminimas nepaklusniai gedint“, puikiai išaiškinantis įvairias politines ir psichoanalitines Antigonės pozicijos interpretacijas. Ji teikia politinę viltį, tvirtindama, kad Antigonės istorija, nepaisant skirtingų politinių ir kultūrinių aplinkybių, atgyja tomis istorinėmis akimirkomis, kai kuriamas naujas politinės ateities vaizdinys. Tačiau, pasak jos, Antigonei lemta prarasti tą ateitį, nes jos vaidmuo yra apraudoti būsimą praeities mirtį. Prieštaraujant Chanter tezėms, galima teigti, kad tokia kvazikankinystė prisideda tik prie Antigonės likimo normatyvinės istorijos, persmelktos lytiškumo stereotipų, bet sunaikina pirminius politinio jos iššūkio tikslus.

Šiuo atžvilgiu, ypač turint omenyje Antigonės panašumą į daugelį moterų iš Larso von Triero filmų, nenuostabu, kad įdėtas ir Calumo Neillo straipsnis „Viena iš daugelio: etinė Antigonės reikšmė ir Larso von Triero filmai“. Dar du tekstai – Cecilios Sjöholm „Apnuogintas gyvenimas; Arendt ir tremtis Kolone“ ir Žukauskaitės „Biopolitika: Antigonės ieškinys“ – gerai dera tarpusavyje. Pirmajame gausiai, bet labai kūrybingai remiamasi Arendt apmąstymais apie politinį pabėgėlio statusą, o antrajame pasitelkiami grėsmingi argumentai: iš pradžių Antigonė susiejama su Giorgio Agambeno homo sacer, kuris reprezentuoja „apnuogintą gyvenimą“ ir kurį galima nužudyti, bet negalima jo paaukoti, samprata, o vėliau apmąstoma aukščiausioji valdžia ir slaptas biopolitinio jos gyvenimo turinys. Abi autorės išskirtinį, marginalizuotą Antigonės politinį statusą apmąsto pozityviame kontekste – politinė Antigonės potencija pasitelkiama svarstant, kaip pasipriešinti skriaudoms, kurias šiandien daro aukščiausioji valdžia. Eugene’o O’Brieno straipsnis „Kūno politika: atsakomybės etika ir etikos atsakomybė“ gal ne toks aistringas kaip ankstesni straipsniai, bet ne mažiau įžvalgus. Sekdamas Derrida svarstymais apie santykį tarp etikos ir atsakomybės, jis teigia, kad Antigonės mitas – tai modelis, leidžiantis suvokti, kad kiekvienas veiksmas, kurį galima pavadinti „etišku“, neišvengiamai yra asmeniškas.

Antrąją dalį „Psichoanalizė ir teisė“ sudaro įspūdingi tekstai, nors ne visi susiję tarpusavyje. Šiek tiek nuvilia iškilus literatūros teoretikas ir kritikas Terry’s Eagletonas, priskirtinas, kartu su Irigaray, svarbiausiems rinkinio autoriams. Jo balsas gyvas kaip visada, tačiau esminiams teiginiams apie realybės kategoriją, kurią pateikė Lacanas, interpretuodamas Antigonės mitą, tos ugnelės pristinga. Šioje dalyje išskirčiau jau minėtą Neillo tekstą – svarstydamas apie Larso von Triero filmus, autorius sėkmingai aktualizuoja Antigonės svarbą. Markas Griffithas tekste „Antigonės psichoanalizė“, nors griežtai teoriškai ir neapibrėžia mirties instinkto, tačiau pagirtinai primena, kad geismas, atsidūręs anapus socialinių normų ribos, gali padėti vaizduotei kurti naujas alternatyvas ir tuo pačiu metu atskleisti, kokie įstatymai ir potvarkiai varžo mūsų troškimus. Juditha Fletcher tekste „Sofoklio „Antigonė“ ir demokratiškas balsas“ aptaria Kreonto draudimą, atskirdama šį veiksmą nuo įstatymo, įsigalėjusios tvarkos, papročių (nomos) ir traktuodama jį kaip dekretą (kêrugma). Todėl Antigonės veiksmas atitinka Kreonto veiksmą, abu priklauso tos pačios kategorijos įvykiams – būtent performatyviam pasakymui (Fletcher tai interpretuoja pagal kalbėjimo akto teoriją à la Austin & Searle).

Trečiojoje dalyje „Lytis ir giminystė“ stiprų kritinį iššūkį tariamam filosofijos ir psichoanalizės universalumui ir neutralumui meta feminizmo ir lyčių studijų specialistai. Jei kas nors šią knygą skaitytų nuo pradžios iki pabaigos (dauguma skaitytojų to, žinoma, nedarys), tai maždaug ties 200-uoju puslapiu pastebėtų, kad filosofijos ir psichoanalizės pozicijos tampa taikiniais, panašiais į šiaudines kaliauses. Turbūt tai labiau susiję ne su tam tikra tekstų autorių užimama pozicija ir dėstomais argumentais, bet su teiginių, kuriems prieštaraujama, kartojimu. Nepaisant to, čia irgi yra keletas paminėtinų tekstų, pirmiausia – meistriškai parašytas Luce Irigaray „Tarp mito ir istorijos: Antigonės tragedija“. Teigdama, kad individo seksualizacija įvyksta užsimezgus pirminiam jo ryšiui su motina, ir oponuodama tam, kas yra „natūralu“ (nes atsiradę anksčiau), Irigaray persvarsto giminystės tapatumą, Antigonę provokuojamai vertindama genealoginiame motinos linijos kontekste. Liza Appel tekste „Autochtonė Antigonė: dirvos purenimas“ puikiai perteikia Judithos Butler veikalo apie Antigonę esmę. Kruopščiai aiškindama Butler teiginius, Appel interpretuoja Antigonę taip, kaip labai dažnai interpretuojamas Oidipas, – kaip etiologinį mitą, pasakojantį apie pradžią. Itin įdomus jos teiginys, kad Antigonė yra (struktūrinio) autochtoniškumo pavyzdys, t. y. jos tapatumas pats pagrindžia save – Antigonė, kaip teigiama tekste, ištrina giminės liniją ir perkuria save iš naujo.

Paskutinio skyriaus „Vertimai, sceninės adaptacijos ir spektakliai“ temas įvardija jo pavadinimas. Kai kurie autoriai apžvelgia Antigonės (kaip teksto, spektaklio) sklaidą tam tikros kultūros ar kalbinės tradicijos kontekste: pateikiama įdomių pavyzdžių apie prancūziškąją tradiciją, Vokietijos sceną, Nigerijos kolonijinę istoriją (postkolonijinę kritiką) ir Buenos Aires 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių diktatūros akivaizdoje. Iš šios dalies tekstų labiausiai verta paminėti tuos, kurie atsidūrė jos pradžioje ir pabaigoje – Deborah’os Robert „Antigonės vertimų skaitymas: Tekstas, potekstė, intertekstas“ ir Wilmerio „Vaidinant Antigonę XXI amžiuje“. Wilmeris aptaria politinio pasipriešinimo ir šiuolaikinės kritikos potencialą spektakliuose apie Antigonę. Robert tekste, kurį aš labai rekomenduoju, galbūt nerasite įmantrių apmąstymų, būdingų kitiems šio rinkinio straipsniams, bet čia demonstruojama tokia kalbinė erudicija, toks subtilus įsiklausymas į mažiausias literatūrines ir kritines vertimų detales, kokio nesama kituose tekstuose. Šis straipsnis būtinai turi atsidurti literatūros sąraše tų, kurie ketina studijuoti Sofoklio „Antigonę“.

Aptariamosios knygos pavadinimas „Apklausiant Antigonę postmoderniojoje filosofijoje ir kritikoje“ leidžia manyti, kad čia surinktus tekstus sieja bendra gija – pasineriama į postmodernią filosofiją ir kritiką. Tai ne visada pateisinama, be to, nėra aiškiai apibrėžtas postmodernybės turinys (nors knygos kontekste ši sąvoka vartojama tinkamai). Esama asmenybių, kurių konceptualus indėlis į Antigonės interpretaciją (ir jos istoriją) galėjo būti atspindėtas ryškiau – pavyzdžiui, Heideggerio interpretacija. Bet tai smulkūs dalykėliai, nes rinkinys nepretenduoja į totalumą – toks užmojis apsunkintų turinį. Įspūdingiausia yra tai, kad didžiausia knygos vertė glūdi anapus paskirų jos dalių reikšmingumo – tai pats atsakingo ir pavyzdingo intelektinio tyrimo aktas.

Knygoje „Apklausiant Antigonę“ pasitelkiamos naujos drąsios filosofinės interpretacijos ir atskleidžiama politinė Antigonės perspektyva. Rinkinys, įkvėptas Judithos Butler pavyzdžio, tiria ne tik Antigonę, bet ir tas prielaidas, kuriomis kitu atveju būtų tyliai pasiremta kuriant tyrimo struktūrą. Jau nekalbant apie daugybę puikių šio rinkinio įžvalgų, vertėtų pripažinti svarbiausią dalyką: Wilmeris ir Žukauskaitė leidžia suprasti, kad po nuodugnios apklausos Antigonė pradeda klausinėti mus. Kiekvienas vertingas intelektinis tyrimas, pasirodo, yra ir savęs pačių tyrimas. Toks politinis veiksmas turbūt yra pats autentiškiausias.

Vertė Kasparas POCIUS

Kultūros barai, 2012, nr. 1, p. 88-92.