Straipsnyje analizuojamas Gilles’io Deleuze’o ir Félixo Guattari šizoanalizės projektas, susiejantis psichoanalizę ir politinę ekonomiją. Deleuze’as ir Guattari teigia, kad libidinė ekonomija veikia iš esmės pagal tuos pačius principus kaip ir politinė ekonomija: geismas ne tik sudaro psichinės realybės pagrindą, bet funkcionuoja ir kaip socialinės tikrovės organizavimo principas, kuris sukuria tai, ką vadiname socialine realybe. Deleuze’as ir Guattari apibrėžia du pagrindinius socialinių investicijų būdus, kurie atitinka du psichinio nukrypimo tipus: tai šizofrenija ir paranoja. Dėl savo prisirišimo prie apibrėžtų reikšmių kodų ir teritorijų paranojinės socialinės investicijos laikomos reakcingomis ir fašistinėmis; ir priešingai, dėl nuolatinio reikšmių kodų ir teritorijų ribų peržengimo šizofreniškos socialinės investicijos siejamos su revoliuciniais judėjimais. Straipsnyje šie du socialinių investicijų tipai analizuojami Lietuvos socialinių pokyčių kontekste.
Psichoanalizė vs. šizoanalizė
Knygoje Anti-Oidipas: kapitalizmas ir šizofrenija Deleuze’as ir Guattari kritiškai analizuoja
Sigmundo Freudo ir Jacques’o Lacano psichoanalizę teigdami, kad
psichoanalizė visuomet lieka priklausoma nuo (pozityviai ar negatyviai)
suvoktos subjekto tapatybės. Nors psichoanalizėje postuluojama „skilusio
subjekto“ samprata (pavyzdžiui, Freudas subjektą skaido į id, ego, superego;
Lacanas teigia, jog subjekto psichinę veiklą sudaro Įsivaizduojama, Simbolinė,
Tikrovės plotmės), šis „skilimas“ vis dar presuponuoja prarastą tapatybę, kurią
subjektas potencialiai gali susigrąžinti. Deleuze’o ir Guattari kuriamos
šizoanalizės nuostata yra priešinga: ja siekiama išsilaisvinti iš ego tapatybės
formų ir atrasti deteritorizuotas geismo tėkmes, nepriklausomas nuo jokių
tapatybių ar kodų. Deleuze’as ir Guattari rašo:
„šizofreniškas pasivaikščiojimas yra geresnis modelis, nei neurotiškas
gulėjimas ant psichoanalitiko kušetės. Tai šviežio oro gurkšnis, santykis su
išoriniu pasauliu“ (Deleuze 2004: 2). Deleuze’o ir
Guattari manymu, Freudas šizofreniją tradiciškai siejo su ego tapatybės stoka –
asmenybės skilimu, autizmu; jis nemėgo šizofrenikų, nes jiems nepritaikoma ego
forma, jie nevartoja įvardžio „aš“ ir visuomet kalba apie save trečiuoju
asmeniu. Deleuze’as ir Guattari atmeta
klinikines šizofrenijos interpretacijas bei teigia, jog šizofrenija yra geismo
produkavimo procesas ir geismo mašina. „Mes siūlome šizoanalizę kaip
priešpriešą psichoanalizei: tiesiog pažvelkite į du dalykus, kurių nesugebėjo
paaiškinti psichoanalizė: ji niekada neprasimuša iki kažkieno geismo mašinų,
nes ji prilipusi prie oidipinių figūrų ar struktūrų; ji niekada neprasimuša iki
socialinių libido investicijų, nes ji prilipusi prie naminių investicijų“
(Deleuze 1995: 20–21). Psichoanalizė pasąmonę laiko tam tikros rūšies teatru,
kur vyksta amžinai ta pati drama – Oidipo drama. Psichoanalizė rūpinasi tik
šeimyniniu oidipiniu trikampiu, visus konfliktus redukuodama į oidipinį
konfliktą. Šizoanalizė, priešingai, siekia tyrinėti pasąmonę ne kaip teatrą,
bet kaip gamyklą: „Mes manome, kad pasąmonė neturi nieko bendra su teatrinėmis
reprezentacijomis ir turi būti sietina su kažkuo, kas vadinama ‚geismo mašina‘“
(Deleuze 2004: 232). Todėl šizoanalizės tikslas yra aprašyti šią perkaitusią
mašiną, jos šizoidines tėkmes, kurios išvengia oidipinio kodavimo ir plaukia
visomis kryptimis: „Šizofrenikas yra kažkas, kas buvo dekoduotas,
deteritorizuotas. Mes teigiame, jog vyksta šizoidinis dekodavimo ir
deteritorizavimo procesas, kurį tik revoliucinė veikla gali sustabdyti ir
paversti šizofrenijos produkavimu. Manome, jog esama glaudaus ryšio, viena
vertus, tarp kapitalizmo ir psichoanalizės, kita vertus, tarp revoliucinių
judėjimų ir šizoanalizės“ (Deleuze 1995: 23–24). Kitaip tariant, geismas
visuomet turi revoliucijos potencialą, tačiau ne tam, kad siektų revoliucijos.
„Geismas yra revoliucingas iš prigimties, nes jis kuria geismo mašinas, kurios,
įeidamos į socialinį lauką, yra pajėgios kažką nuversti nuo bėgių, pakeisti
socialinę struktūrą“ (Deleuze 2004: 233). Geismo mašinos sąvoka tarsi
demonstruoja, jog geismas niekuomet nėra izoliuotas privačioje erdvėje, bet,
priešingai, neišvengiamai įeina į politines, ekonomines, socialines struktūras.
Deleuze’as ir Guattari siekia
išvesti analogiją tarp geismo produkavimo ir socialinio produkavimo, tarp
libido ir darbo jėgos bei parodyti, jog kapitalizmo sąlygomis šios dvi
struktūros jei ne sutampa, tai bent jau veikia pagal tuos pačius principus. Iš
esmės galime teigti, jog Deleuze’as ir Guattari sujungia
tai, kas anksčiau priklausė skirtingoms disciplinoms – psichoanalizei ir
politinei ekonomijai, – ir laiko tai vieningai funkcionuojančia produkavimo
mašina.
Deleuze’as ir Guattari kritikuoja Lacano geismo sampratą, pagal
kurią geismas suvokiamas kaip stoka, kuri nurodo ne kokio nors realaus objekto,
bet veikiau simbolinę pirminio geismo objekto stoką: pirminis objektas yra
uždraustas, todėl geismas nukreipiamas į jo pakaitalus ir substitutus.
Deleuze’o ir Guattari manymu, geismą apibrėžia ne pirminio objekto stoka ar
nesatis, bet visiškas pozityvumas. Deleuze’as ir Guattari teigia, jog „geismui nieko netrūksta; jis
nestokoja savo objekto. Būtent subjekto trūksta geisme arba geismui
trūksta fiksuoto subjekto... Geismas ir jo objektas yra vienas ir tas pats
dalykas: mašina, mašinos mašina. Geismas yra mašina, geismo objektas yra kita
prie jos prijungta mašina“ (Deleuze, Guattari 2004: 28). Deleuze’as ir Guattari teigia, jog stoka yra ne pirminė geismo
sąlyga, bet, priešingai, jo pasekmė. „Tikrovė nėra neįmanoma; priešingai,
tikrovėje viskas įmanoma, viskas tampa įmanoma. (...) Stoka (manque) yra
sukurta, suplanuota ir suorganizuota socialinės produkcijos. (...) Ji niekuomet
nėra pirminė; produkavimas niekuomet nėra organizuojamas anksčiau egzistavusios
reikmės ar stokos pagrindu. Būtent stoka infiltruoja save, sukuria
tuščią erdvę ar vakuumą...“ (Deleuze, Guattari 2004: 29–30). Taigi galime
teigti, jog Deleuze’o ir Guattari geismo samprata yra visiškai pozityvi:
geismas suvokiamas kaip aktyvi jėga, o ne kaip reaktyvus atsakas į stoką ar
neišsipildžiusius poreikius. Šiuo požiūriu Deleuze’o ir Guattari geismo
samprata yra artimesnė Nietzsche’s valios galiai koncepcijai, o ne Lacano geismo
sampratai.
Kadangi geismo produkavimas tampa svarbiausia
filosofine problema, Deleuze’as
ir Guattari geismą sieja su asambliažo (agencement) bei mašinos
sąvokomis. Jų manymu, 1) geismas visuomet yra
įsikūnijęs mašinų asambliaže; 2) geismas yra ne individualus, bet reiškiamas
kolektyvinio sakymo subjekto. Pokalbyje su Claire Parnet Deleuze’as teigia:
„Mums priekaištaujama, kad, išlaisvinus geismą nuo stokos ir įstatymo,
vienintelis dalykas, kurį galime konstatuoti, yra natūrali būklė, geismas kaip
natūrali ir spontaniška tikrovė. Tačiau mes tvirtiname visiškai priešingai: geismas
egzistuoja tik susietas su asambliažu ar mašina. (...) Geismas yra
konstruojamas, o ne spontaniškas. Kadangi kiekvienas asambliažas yra
kolektyvinis, pats savaime jis jau yra kolektyvas, tai reiškia, jog geismas
visuomet yra kelių žmonių, masių ar molekulinis reikalas“ (Deleuze, Parnet
2006: 71).
Toks geismo apibrėžimas keičia ir pasąmonės
sampratą. Tiek Freudas, tiek Lacanas pasąmonę siejo su lingvistinėmis
struktūromis, kitaip tariant, interpretavo pasąmonę kaip diskursyvų reiškinį.
Deleuze’as ir Guattari pasąmonę suvokia kaip mašiną, veikiančią greta kitų
mašinų: „Pati pasąmonė nėra labiau struktūrinė nei asmeninė, ji nesimbolizuoja
nieko daugiau nei ji įsivaizduoja ar reprezentuoja; ji konstruoja, ji yra
mašininė. Nei įsivaizduojama, nei simbolinė, ji yra pati tikrovė, ‚neįmanoma
tikrovė‘ ir jos produkavimas“ (Deleuze, Guattari 2004: 60). Galima teigti, jog Deleuze’as ir Guattari atmeta
lakanišką Įsivaizduojamos, Simbolinės ir Tikrovės plotmių triadą (1), palikdami tik
Tikrovę, kurią susieja su produkavimo procesu: „geismo produkavimas – tai
geismo mašinos, kurios daugiau nesileidžia redukuojamos nei į struktūrą, nei į
asmenis, ir kurios sukuria pačią tikrovę anapus ar už Simbolinės ir
Įsivaizduojamos plotmių“ (Deleuze, Guattari 2004: 59). Tokiu būdu Lacano pasiūlyta psichinės veiklos
modelio trinarė struktūra yra redukuojama į vienmatę imanentinę plokštumą,
kurioje psichikos funkcionavimas susiejamas su daugialypiais socialinio,
politinio ir ekonominio produkavimo procesais.
Taigi
užuot dubliavus pasąmonę į įsivaizduojamus fantazmus ar simbolines reikšmes,
reikia tirti, kaip pasąmonė funkcionuoja, kaip ji jungiasi su socialinėmis,
politinėmis, ekonominėmis mašinomis. Savo ruožtu reikėtų ne interpretuoti
geismą, bet tiesiog sekti, kokiomis kryptimis jis vyksta, kokius asambliažus
sukuria. „Geismas nėra nei simbolinis, nei figūratyvus, jis nėra nei
signifikantas, nei signifikatas: jis sudarytas iš skirtingų krypčių, kurios kerta,
artikuliuoja ar stabdo viena kitą ir kurios sukuria tam tikrą asambliažą
imanencijos plokštumoje“ (Deleuze, Parnet 2006: 72). Galima teigti, jog
reikšmės principas, kuris buvo toks svarbus Lacano psichoanalizėje, Deleuze’o
ir Guattari yra pakeičiamas socialinės ir politinės sąveikos principu. „Geismas
yra bereikšmių ženklų sistema, produkuojanti pasąmonės tėkmes socialinėje
plotmėje“ (Deleuze, Parnet 2006: 58). Atmesdami tiek signifikaciją, tiek
interpretaciją, Deleuze’as ir Guattari siekia atsiriboti nuo psichoanalizės
„idealizmo“, kuris reiškia, kad analizuojamų reiškinių prasmės ieškoma kur nors
kitur. Deleuze’as ir Guattari postuluoja visiškai vienmatę imanentinę
struktūrą, kur kiekvieno elemento vertę sukuria ne jo reikšmė, bet gebėjimas
jungtis su kitais elementais, gebėjimas produkuoti daugialypius asambliažus.
Geismo asambliažai realizuoja tiek jungimų, tiek disjunkcijos sintezes, kurios,
sudarydamos įvairias konfigūracijas, perjungia geismą į socialinius,
politinius, ekonominius registrus.
Taigi Deleuze’as ir Guattari kuria materialistinės psichiatrijos
teoriją, kurios uždavinys yra susieti geismą ir produkavimą. Materializmo
terminas čia reiškia, jog geismas yra ne simbolinis ar įsivaizduojamas, bet
realus, turintis galios kurti ir keisti tikrovę. Deleuze’as ir Guattari teigia: „Jei geismas produkuoja, jis
produkuoja tikrovę. Jei geismas produktyvus, jis gali būti produktyvus tik
realiame pasaulyje ir gali produkuoti tik tikrovę“ (Deleuze, Guattari 2004:
28). Manoma, jog geismas visuomet jau įsikūnijęs socialinėje plotmėje, jis yra
socialumo organizavimo principas:
Nėra tokio dalyko kaip, viena vertus, realybės socialinis produkavimas ir,
kita vertus, geismo produkavimas, kuris yra gryna fantazija. (...) Tiesa yra
ta, kad socialinis produkavimas yra grynas ir paprasčiausias geismo
produkavimas tam tikromis apibrėžtomis sąlygomis. Mes tvirtiname, jog
socialinė plotmė yra tiesiogiai persmelkta geismo, kad ji yra istoriškai
determinuotas geismo produktas, ir kad libido visiškai nereikia nei mediacijos,
nei sublimacijos, jokios psichinės operacijos, jokios transformacijos tam, kad
užgrobtų ar investuotų produkuojančias jėgas ar produkavimo santykius. Yra tik geismas ir socialumas, ir nieko
daugiau (Deleuze, Guattari 2004: 30–31).
Priešingai nei psichoanalizė, kuri pripažįsta geismui „dvasinės ar
psichinės realybės“ statusą, Deleuze’as ir Guattari postuluoja
materialistinės psichiatrijos projektą, pagal kurį geismas sutapatinamas su
materialiais asambliažais, politinėmis ir socialinėmis mašinomis. Geismas
neturi jokios „dvasinės ar psichinės realybės“, kuri, kaip manoma, skirtųsi nuo
materialios socialinio produkavimo realybės.
Šizofrenija ir paranoja kaip dvi libidinių investicijų formos
Deleuze’as ir Guattari apibrėžia du pagrindinius socialinių investicijų būdus, kurie
atitinka du psichinio nukrypimo tipus: tai šizofrenija ir paranoja. Paranojinis
polius pasireiškia prisirišimu prie apibrėžtų reikšmių, kodų, tikėjimų ir
molinių struktūrų, – tai reakcingas, fašistinis polius. Šizofreninis polius yra nusakomas per pabėgimo kryptis, siekiančias
peržengti apibrėžtas reikšmes, molines struktūras, – tai revoliucinis
polius. Paranoja atspindi libidinį
potraukį supaprastinti reikšmes ir jas griežtai apibrėžti, tvirtai laikytis
apibrėžtų teritorijų (tai sėslusis tipas); šizofrenija gali būti siejama su
reikšmių išsibarstymu ir kaita, siekiu nuolatos peržengti apibrėžtas
teritorijas (tai nomadinis tipas). Dėl savo prisirišimo prie apibrėžtų
simbolių, kodų ir reikšmių paranojinės socialinės investicijos dažnai gali
virsti reakcingomis ir fašistinėmis; ir priešingai, dėl nuolatinės simbolių,
kodų ir reikšmių kaitos šizofreniškos socialinės investicijos gali inicijuoti
naujus revoliucinius judėjimus. Paranojinė elgsena nuolat siekia susitapatinti
su molinėmis „didžiosios politikos“ struktūromis, todėl paranojinę elgseną
atspindinti tezė būtų tokia: „aš esu toks,
kaip jūs, aš esu grynasis arijas, priklausantis visų laikų aukščiausiajai rasei“. Šizofreniška elgsena atitinka Deleuze’o ir Guattari aprašytą „mažąją politiką“, todėl
ją atspindinti tezė būtų tokia: „aš priklausau
visų laikų žemiausiajai rasei“, „aš esu gyvulys, juodaodis“. Deleuze’as ir Guattari teigia, kad šie du
socialinių investicijų poliai – paranoja ir
šizofrenija – koegzistuoja pasąmonėje, kuri
nuolat svyruoja nuo vieno prie kito poliaus. Todėl viena svarbiausių
materialistinės psichiatrijos, arba šizoanalizės, užduočių yra analizuoti šiuos
pasąmonės svyravimus bei abiejų polių sąveiką.
Taigi ką šie du psichoanalizės terminai – šizofrenija ir paranoja – reiškia Deleuze’o ir
Guattari filosofijos kontekste? Svarbu pabrėžti, kad šizofrenija ir paranoja
reiškia ne klinikinę psichinę būklę, bet giliausias kapitalizmo ir
kapitalistinio geismo produkavimo tendencijas. Kadangi geismo produkavimas yra
glaudžiai susijęs su socialiniu produkavimu, šizofrenija ir paranoja nusako dvi
libidinių-socialinių investicijų tendencijas: pirmoji tendencija rodo libidinį
potraukį kuo labiau išlaisvinti geismo produkavimą, kuris savo ruožtu atvertų
galimybes rastis naujiems socialiniams ir politiniams dariniams. Antroji
tendencija rodo priešingą libidinį potraukį, siekiantį apriboti geismo
produkavimą, stratifikuoti socialinius ir politinius kodus bei teritorijas ir
tokiu būdu pajungti individus. Taigi šizofrenija yra siejama su kapitalizmo
kūrybiniu potencialu, jo gebėjimu nuolat peržengti ribas bei sudaryti sąlygas
vis naujiems pokyčiams rastis. Paranoja siejama su
priešinga tendencija – apibrėžti reikšmes, tikėjimus ir galios
struktūras, įsitvirtinti apribotose teritorijose. Kaip teigia Eugene’as W.
Hollandas, „nepaisant to, jog šie terminai ateina iš
psichologijos, ‚paranoja‘ ir ‚šizofrenija‘ Deleuze’ui ir Guattari reiškia kapitalistinės visuomenės
fundamentalių organizavimo principų ir dinamikos poveikį“ (Holland 2003: 3). Paranoja atspindi kapitalizmo archajines arba
despotines tendencijas, siekį organizuoti visuomenę remiantis tvirta reikšmių
ir tikėjimų sistema, o šizofrenija atveria kapitalizmo revoliucinį potencialą.
Deleuze’as ir Guattari kiekvieną socialinę formaciją susieja su tam tikra
reikšmių ir tikėjimų sistema; šiuo požiūriu, kaip teigia Hollandas, „šizofrenija (...) nurodo begalinę semiozę, radikaliai takią ir
nenumatomą reikšmės formą; priešingai, paranoja reiškia absoliučią tikėjimo
sistemą, kur reikšmė yra nuolatos fiksuojama ir nuodugniai apibrėžiama
aukščiausios galios, svarbiausios figūros ar dievo“ (Holland 2003: 3).
Paskutiniame
Anti-Oidipo skyriuje, pavadintame „Įvadas į šizoanalizę“, Deleuze’as ir Guattari apibrėžia negatyvius ir pozityvius
šizoanalizės tikslus. Pirmasis tikslas yra negatyvus – sunaikinti apibrėžtas reikšmes ir kodus, peržengti apribotas
teritorijas, išlaisvinti individą iš psichinės, socialinės ar politinės
prievartos. Pozityvus šizoanalizės tikslas yra išlaisvinti šizoidines tėkmes ir
geismo produkavimą, išrasti naujus perkodavimo ir deteritorizavimo būdus.
Perskyra tarp paranojos ir šizofrenijos apima keletą svarbių opozicijų, kurios
grindžia Deleuze’o ir Guattari filosofinį projektą. Kaip teigia
minėti autoriai, yra
išskiriami du poliai: pirmasis reiškia produkavimo ir geismo mašinų
pajungimą visuomeniniams
agregatams, kurie didžia dalimi nulemti tuo metu dominuojančios galios ar tam tikros aukščiausiosios valdžios; antrasis
reiškia priešingą galios subordinavimą ir nuvertimą. Pirmasis nurodo
molinius struktūruotus agregatus, kurie panaikina paskirybes, jas atrenka ir
reguliuoja tas, kurios atitinka kodus ar aksiomas; antrasis nurodo
molekulinius singuliarumų daugialypumus,
kurie, priešingai, panaudoja
didelius agregatus tik kaip naudingą medžiagą savo perkūrimams. Pirmasis
veikia pasitelkdamas integracijos ir teritorizavimo kryptis, kurios sustabdo tėkmes, jas apriboja
ir grąžina atgal, vėl jas suskaido pagal sistemos ribas taip, kad
sukurtų vaizdinius, atitinkančius šios sistemos ar agregato imanencijos plotmę;
antrasis veikia pasitelkdamas
pabėgimo kryptis, kurios seka dekoduotomis ir deteritorizuotomis tėkmėmis
išrasdamos savo nefigūratyvius pertrūkius ar šizofreniškus ėjimus, sukuriančius
naujas tėkmes... Apibendrinant galima teigti, kad pirmasis apibrėžia
pajungtas grupes, antrasis –
grupę-subjektą (Deleuze, Guattari 2004: 401).
Taigi priešprieša
tarp paranojos ir šizofrenijos apima ir tokias svarbias filosofines opozicijas
kaip geismo produkavimas ir antiprodukavimas, molekuliniai daugialypumai ir
molinės struktūros, deteritorizacija ir reteritorizacija, grupė-subjektas ir
pajungta grupė.
Pirmoji
priešprieša nusako du svarbiausius geismo judėjimo polius – tai
produkavimas ir antiprodukavimas. Kaip teigia Deleuze’as ir Guattari, geismas yra svarbiausias sociumo organizavimo
principas; savo ruožtu geismas gali būti aktyvus ir pasyvus arba reakcingas,
kitaip tariant, galime kalbėti ne tik apie nuolatinį geismo ir geismo mašinų
produkavimą, bet ir apie priešingą tendenciją – produkavimo sustabdymą,
savotišką mirties tašką, antiprodukavimą. Perėjimas nuo vienos tendencijos prie
kitos ir apibrėžia socialinės mašinos funkcionavimą. Šiuo požiūriu šizoanalizės
„pozityvus uždavinys“ yra kiek įmanoma ilgiau
išlaikyti geismo produkavimo cirkuliaciją, išlaisvinti geismo produkavimą nuo
bet kokių apribojimų – socialinių ar politinių. Šizofrenikas – tai kažkas, kas visuomet yra atviras naujoms socialinėms
investicijoms: šizofrenikas laikomas idealia figūra, kuri tuo pat metu palaiko
kapitalistinį geismo produkavimą ir sukuria sąlygas nuolatiniam produkavimo
ribų perkėlimui, t. y. sukuria sąlygas nuolatinei revoliucijai. Tačiau svarbu
pabrėžti, kad ne kiekvienas šizofrenikas būtinai pagal apibrėžimą yra
revoliucionierius. Kaip teigia Deleuze’as ir Guattari, „esama daug skirtumų tarp šizofreniko ir revoliucionieriaus: tai
skirtumas tarp to, kuris pabėga, ir to, kuris žino, kaip patį pabėgimą paversti
išeitimi... Pats šizofrenikas nėra revoliucionierius, tačiau šizofrenijos
procesas – tuo atžvilgiu, kad šizofrenikas yra tik tuštumos pertrūkis ar
pratęsimas – sukuria potencialą revoliucijai“ (Deleuze, Guattari 2004: 374). Šizofreniškas pabėgimas ar „nutrūkimas“ sukuria potencialą pokyčiui, kaitai ir šiuo
požiūriu leidžia bent trumpam išsilaisvinti iš konformistinių, reakcingų,
fašistinių investicijų.
Šizofreninis
impulsas Deleuze’ui ir Guattari atrodo visiškai „natūralus“, – juk kiekvienas siekia pakeisti status quo, išsiveržti iš savo
apibrėžtos teritorijos. Tačiau kaip paaiškinti priešingą impulsą – norą būti „prikabintam“ prie tam tikros reikšmių
sistemos, tam tikro kodo ar teritorijos? Iš esmės tai Wilhelmo Reicho iškeltas
klausimas –
„kodėl masės trokšta fašizmo?“ Arba, kaip teigia
Guattari, „kiekvienas trokšta būti fašistu“. Kitaip tariant, čia
siekiama atsakyti į klausimą, kodėl dauguma tų, kurie turi ar turėtų turėti
objektyvių revoliucinių siekių, išsaugo reakcingo pobūdžio ikisąmonines (preconscious) (2)
investicijas (Deleuze, Guattari 2004:
378). Kodėl geismas geidžia savo represijos? Kaip jau minėjau, šį reakcingą
impulsą Deleuze’as ir Guattari vadina antiprodukavimu: „antiprodukavimas yra pasirenkamas dėl jo paties, kaip būdas, kuriuo
geismas represuoja ir pajungia save dideliam kapitalistiniam agregatui. Geismo
represavimas ne tik kituose, bet ir savyje, buvimas policininku ne tik kitiems,
bet ir sau – štai kas žmones jaudina, ir tai – ne ideologinė, bet ekonomijos problema“ (Deleuze, Guattari 2004: 380).
Greta produkavimo ir antiprodukavimo sąveikos,
kapitalistinę dinamiką nusako priešpriešos tarp dekodavimo ir perkodavimo,
deteritorizavimo ir reteritorizavimo. Dekodavimą galima laikyti pozityviu
kapitalistinės aksiomatizacijos aspektu, nes kapitalo, darbo jėgos ar libidinės
energijos tėkmės čia išlaisvinamos iš kodų apribojimų; kita vertus, ima veikti
ir priešingas, reakcingas kapitalizmo aspektas, kuriuo siekiama privatizuoti,
pasisavinti laisvus kapitalo ar libidinės energijos srautus (privati nuosavybė,
šeimos institucija). Šiuos dekodavimo ir perkodavimo aspektus galime susieti su
deteritorizacija ir reteritorizacija: „viena vertus, kapitalizmas siekia
produkavimo kaip tikslo savyje, maksimalaus socializuotos darbo jėgos
produktyvumo išvystymo, – tai deteritorizacijos momentas. Tačiau kita vertus,
dėl to, kad gamybos priemonės priklauso nuo privačių investicijų, socialinis
darbas ir gyvenimas apribojami produkavimu ir vartojimu, kuris įtvirtina tik
jau egzistuojantį kapitalą, – tai reteritorizacijos momentas“ (Holland 2003:
80). Kitaip tariant, deteritorizacijos judesys išlaisvina tiek produkavimo,
tiek ir vartojimo jėgas, taip pat revoliucionizuoja darbo jėgą;
reteritorizavimas užgniaužia šį judėjimą užvaldydamas, pasisavindamas
produkavimo rezultatus. Tačiau šie du kapitalistinės aksiomatizacijos momentai
gali būti išskiriami tik analitiškai, kadangi praktiškai jie yra sunkiai
atsiejami vienas nuo kito.
Taigi
šizoidinį, revoliucinį polių reikėtų sieti su dekodavimo ir deteritorizavimo
judesiais, kurie išlaisvina tiek produkavimo, tiek libidinių investicijų
galias, įgyjančias molekulinių daugialypumų formą. Paranojinis polius žymi
perkodavimo ir reteritorizavimo veiksmus, kuriuos privatus kapitalas sukuria
kaip kliūtis laisvam kapitalo ir darbo jėgos judėjimui. Šiuo požiūriu paranoja
visuomet įgyja molinių agregatų formą. Kaip teigia Hollandas, paranoja
atsiranda jau despotizmo formacijoje kaip atsakas į begalinę skolą; vėliau ji
nusako kapitalizmą tiek, kiek jis inkorporuoja despotizmo formas bei dinamiką
kartu su perkodavimo ir reteritorizavimo momentais (Holland 2003: 140). Tačiau
tai, kas apibrėžia ir išskiria kapitalizmą, yra ne paranojiškas siekis
išsaugoti status quo, bet šizofreniškas stimulas dekoduoti ir
deteritorizuoti, judėti pirmyn užgrobiant vis naujas teritorijas. Kaip teigia
Hollandas, „nors kapitalizmo ambivalentiškumas suderina ekonomikos laisvę su
galios tironija, nuolatinė revoliucija eliminuoja galią ir paranoją, atverdama
laisvą šizofrenijos žaismę ir leisdama molekulinėms geismo investicijoms
įveikti molines“ (Holland 2003: 95). Deleuze’as ir Guattari nuolat akcentuoja
kapitalizmo revoliucinį potencialą, tačiau paradoksaliu būdu revoliucija ne
pakeičia kapitalizmą nauja formacija, bet revoliucionizuoja, t. y. suteikia
naują kvėpavimą pačiam kapitalizmui.
Paranojinį ir šizofreninį polius apibrėžia ir
perskyra tarp pavaldžios grupės (groupe
assujetti) ir grupės-subjekto (groupe-sujet).
Šio skyrimo pagrindą sudaro tai, kad grupė-subjektas gali suformuluoti savo
ideologinius teiginius, o pavaldi grupė tiesiog prisiima tam tikrą ideologiją,
jos neverifikuodama: „grupės-subjekto susvetimėjimas turi vidinį šaltinį, kuris
kyla iš grupės pastangų susijungti su kitomis grupėmis, taip išstatant savo
narius, rizikuojant jų saugumu, atsakant kolektyvine paranoja ir neurotinėmis
obsesijomis; o pavaldžios grupės susvetimėjimas, kaip manoma, kyla iš išorinio
šaltinio, kurio saugomasi susitelkiant į grupę ir formuojant įvairias
paranojines apsaugines fantazijas, suteikiančias prieglobstį ir iškreiptą
saugumo jausmą jos nariams“ (Genosko 2008: 57). Pavaldžios grupės remiasi tradiciniais
vaidmenimis, hierarchijomis, įtraukimo ir pašalinimo būdais: tokia grupė
paprastai susitapatina su kuria nors institucija ir ja grindžia savo grupinę
fantaziją ir tariamą amžinumą (pavyzdžiui, tokia grupinė fantazija gali būti
amžinoji bažnyčia, amžinoji armija, amžinoji partija). Grupė-subjektas,
priešingai, nuolat pabrėžia savo laikinumą, nuolat kvestionuoja savo tikslus ir
siekia sukurti naujas tarpusavio sąveikos formas (Bogue 1989: 86).
Grupė-subjektas taip pat sukuria fantaziją, tačiau tai „laikina fantazija“,
kuri sutelkia grupę, tačiau pati grupė šią fantaziją „peržengia“ ir įveikia:
taip, pavyzdžiui, fantazija apie kovas barikadose sutelkė studentų grupes
1968-ųjų gegužės įvykiams, tačiau pamažu ši fantazija buvo peržengta siekiant
kitų tikslų. Politinę grupę-subjektą išskiria tai, kad joje nesiremiama nei
hierarchinėmis struktūromis, nei horizontaliu vaidmenų paskirstymu.
Grupė-subjektas siekia kurti kiekvieną vaidmenį iš naujo. Priešpriešą tarp
pavaldžios grupės ir grupės-subjekto galime palyginti su Deleuze’o ir Guattari
aprašyta priešprieša tarp molinių ir molekulinių struktūrų: molinės struktūros
arba pavaldžios grupės siekia išsaugoti savo tapatybę atsiribodamos nuo
tariamai priešiškos išorės; molekulinės struktūros arba grupės-subjektai kuria
mažąją politiką, t. y. atsiveria išoriniam poveikiui, jungiasi į naujus
politinius ir socialinius asambliažus. Molinės struktūros arba pavaldžios
grupės pavyzdžiu Deleuze’as ir Guattari laiko Komunistų partiją; jos
priešingybė būtų revoliucinė partija, kuri ne „reprezentuotų“ liaudį, bet
leistų jai pačiai artikuliuoti savo geismus ir norus. Tačiau ši priešprieša yra
grynai santykinė: bet kuri grupė-subjektas gali lengvai virsti pavaldžia grupe
ir vice versa. Svyravimas taip grupės-subjekto ir pavaldžios grupės
atspindi daug bendresnį pasąmonės svyravimą tarp šizofreninio ir paranojinio
poliaus: grupė-subjektas, kuri turi save nuolat iš naujo išrasti, atstovauja
šizofreniniam poliui, o pavaldi-grupė, apibrėžianti savo tapatybę pagal
išorines priešpriešas, atstovauja paranojiniam poliui.
Politiškumas tarp šizofrenijos ir paranojos
Taigi nors priešprieša tarp šizofrenijos ir
paranojos yra gana aiški, Deleuze’as ir Guattari ją komplikuoja įvesdami
perskyrą tarp ikisąmoninių (preconscious) ir nesąmoningų (unconscious)
investicijų. Jie teigia, jog „tai, kas yra reakcinga ar revoliucinga ikisąmoninėse investicijose,
kurios įgyja intereso pavidalą, nebūtinai sutampa su tuo, kas yra reakcinga ir
revoliucinga nesąmoningose libidinėse investicijose“ (Deleuze, Guattari 2004: 380). Kaip teigia Deleuze’as ir Guattari,
galia visuomet kalba interesų, tikslų ir priežastingumo kalba, – tai yra vadinamieji ikisąmoniniai nusistatymai arba investicijos.
Tačiau greta šių interesų ir tikslų esama ir nesąmoningų libidinių investicijų.
Dėl to ikisąmoninės revoliucinės investicijos (kai paskelbiama apie naujo
sociumo sukūrimą, naujus tikslus ir interesus) gali turėti reakcingų
nesąmoningų paskatų (kai toliau remiama ankstesnė socialinė santvarka, senos
galios formos ir jos kodai bei teritorijos). Vadinasi, „net jei libido noriai
priima naują kūną, – naują jėgą, kuri atitinka iš tikrųjų
revoliucinius tikslus ir sintezes, žvelgiant ikisąmoninių investicijų aspektu, – tai dar nereiškia, kad nesąmoningos libidinės investicijos yra revoliucinės“ (Deleuze, Guattari 2004: 381).
Šią
priešpriešą tarp paranojinio ir šizofreninio polių, tarp ikisąmoninių ir
nesąmoningų investicijų norėčiau paanalizuoti Lietuvos politinių įvykių
kontekste. Pirmasis pavyzdys apima du įvykius, susijusius su konkrečia
teritorija – Lietuvos parlamentu. Pirmasis įvykis – tai 1991 metų sausio 13-oji, kai, artinantis buvusios Sovietų
imperijos karinėms grupuotėms, ginti parlamento ir kitų svarbių strateginių
objektų išėjo didžioji Lietuvos gyventojų dalis. Kitas įvykis – tai 2009 metų sausio 16-oji, kai gyventojai patys puolė parlamento
pastatą, taip protestuodami prieš drastiškus finansinius apribojimus bei
reikalaudami deramų gyvenimo sąlygų. Kuo skiriasi sausio 13-osios ir sausio
16-osios įvykiai? Kodėl taip radikaliai pasikeitė libidinių-socialinių
investicijų kryptis? Nei vienas iš šių įvykių nėra nei grynai šizofreninis, nei
paranojinis. Žinoma, 1990-ųjų metų politinius judėjimus jau įprasta vadinti
revoliuciniais – būtent šie judėjimai suskaldė Sovietų imperijos
kūną ir inicijavo perėjimą iš vienos ekonominės formacijos į kitą – iš socializmo į kapitalizmą. Kartu šis perėjimas pakeitė
geopolitinį Europos žemėlapį, atliko naujos teritorijos sukūrimo, taigi – deteritorizacijos vaidmenį. Iš okupuotos valstybės gyventojų šie
revoliuciniai judėjimai sukūrė naują socialinį darinį, kuris ėmė suvokti save
kaip tautą, taigi socialiniu ir psichologiniu požiūriu pavaldžią grupę pavertė
grupe-subjektu. Pradžioje šie revoliuciniai judėjimai nebuvo
institucionalizuoti, todėl jie vystėsi pagal molekulinio tapsmo („sąjūdžio“) logiką, apimdami pačias įvairiausias sritis ir kurdami naujus
politinius, socialinius, meninius asambliažus. Tačiau paradoksaliu būdu šį
molekulinio tapsmo vyksmą ėmė stabdyti naujai sukurta valstybė, pradėjusi
molinės stratifikacijos ir standartizacijos darbą. Taigi greta revoliucinių
investicijų galime įžvelgti nesąmoningas reakcingas investicijas, orientuotas į
senas, sustabarėjusias tautinės valstybės formas (atkurtoji Lietuvos valstybė
buvo formuojama remiantis prieškariniu valstybės modeliu), grįstas senais
kodais, reikšmėmis ir teritorijomis. Vos tik Lietuva atgavo nepriklausomybę, ji
tuoj pat ėmė funkcionuoti kaip galios aparatas, paranojiškai reprodukuojantis
prieškarines vertybes (kodus), tikėjimus ir tapatybes bei siekiantis pašalinti
nuo valstybės kūno visus tuos, kurie neatitinka „lietuviškos rasės“ apibrėžimo – kitas rases, etnines ir seksualines mažumas.
2009
metų sausio 16-osios įvykiai, priešingai, niekuomet nedeklaravo revoliucinių
siekių (3) – galėtume juos pavadinti nebent „nesąmoninga revoliucija“, kai revoliuciniai impulsai kyla spontaniškai, jų net
neartikuliavus ir tinkamai neapmąsčius. Tačiau tokie impulsai yra gana
pavojingi, nes veda prie sociumo ir socialumo ribos: kaip teigia Deleuze’as ir
Guattari, „nesąmoningi
revoliuciniai proveržiai savo ruožtu implikuoja „kūną be organų“ kaip sociumo ribą“ (Deleuze, Guattari 2004: 381). Tai reiškia, jog nesąmoningi
revoliuciniai proveržiai suardo esamą socialinę tvarką, trumpam sustabdo jos funkcionavimą
– būtent dėl šios priežasties tokius proveržius sunku artikuliuoti
bei identifikuoti. Taip atsitiko ir su sausio 16-osios įvykiais – jokia politinė jėga neprisiėmė atsakomybės už šiuos įvykius; kita
vertus, politologai irgi aiškiai negalėjo įvardyti šios konfrontacijos
politinės analizės kalba. Tačiau iš valstybininkų pusės buvo juntamas stiprus
spaudimas siekiant šiuos įvykius kriminalizuoti, t. y. parodyti, jog išpuolis
prieš parlamentą ir juo reprezentuojamą valdžią yra tik kelių riaušininkų,
kriminalinių elementų darbas. Šis sąvokų trūkumas galbūt susijęs su tuo, jog
sausio 16-ąją pasirodė visiškai nauja socialinė jėga – Michaelis Hardtas ir Antonio Negri ją vadina daugybe (the
multitude). Hardtas ir Negri pabrėžia, jog „daugybę sudaro nesuskaičiuojami vidiniai
skirtumai, kurie niekuomet negali būti redukuoti į vienybę ar apibrėžiamą
tapatybę. (...) Daugybė yra šių paskirų skirtumų daugialypumas“ (Hardt, Negri 2004: xiv). Paolo Virno, remdamasis Thomasu Hobbesu,
daugybę apibrėžia kaip priešpriešą vadinamiesiems žmonėms: žmonės implikuoja
tam tikrą vienybę ir tapatybę, be to, jie visuomet koreliuoja su tam tikra
valstybės forma; daugybė, priešingai, nenumato jokios tapatybės ir visuomet
veikia prieš valstybę. Kaip teigia Virno, „jei esama žmonių, nėra daugybės; jei esama
daugybės, nėra žmonių“ (Virno 2004: 23). Daugybė yra „pavojinga klasė“, kurią apibrėžia ne tik tai, kad ji dirba kapitalizmo sąlygomis,
bet ir tai, kad ji priešinasi kapitalizmo sąlygoms bei ieško joms alternatyvų.
Galima
teigti, jog pirmieji dvidešimt nepriklausomybės metų, per kuriuos valdžiai
pavyko įgyvendinti „laukinio“ kapitalizmo ir laisvosios rinkos ideologijos
principus, sukūrė tam tikrą šalutinį produktą – daugybę, klasę,
egzistuojančią anapus valstybės ir veikiančią prieš jos interesus. Kaip rašo
Kasparas Pocius, „jei sausio 13-ąją valdžia, turėdama galingą priešą iš išorės, turėjo
didelį sąjungininką – lietuvių tautą, tai sausio 16-ąją prieš valdžią sukilo
nauja socialinė jėga, kuri, nebūdama lojali valstybei, kovoja už savo gerovę ir
savo įžiebiamais konfliktais kuria valstybės krizę“ (Pocius 2010). Taigi nors kalbame apie tuos pačius statistinius
Lietuvos gyventojus, sausio 13-ąją ir sausio 16-ąją prie parlamento susirinko
skirtingi politiniai dariniai: sausio 13-ąją veikė „tauta“, „Lietuvos žmonės“, o sausio 16-ąją pasirodė
naujas socialinis elementas, kurį pati valstybė ėmėsi slopinti ir gniuždyti.
Svarbu suvokti ir tai, kad pati valstybės samprata radikaliai pasikeitė: 1990
metais atkurta valstybė išsilaisvino iš despotinės totalitarinės priespaudos,
todėl galėjo tikėtis absoliučiai visų gyventojų palaikymo: kaip teigia Pocius, „sausio 13-ąją valstybei
apsiginti pavyko dėl to, kad jos ir tautos interesai dar sutapo: gyvavo
„Sąjūdžio“ dvasia, ekonominės reformos dar nevyko, dar buvo neaišku, ką atneš
laisvosios rinkos kapitalizmas. Iš plataus socialinio judėjimo kilusi valdžia
atrodė sava“ (Pocius 2010). O dabartinė valstybė veikia pagal kapitalistinės aksiomatikos logiką, t. y.
gina kapitalo kaip galios interesus. Visi, kas veikia prieš kapitalistinę
aksiomatiką, laikomi kriminaliniais elementais, kitaip tariant, jie išstumiami
iš valstybės kūno, todėl „pernykščių riaušių metu represinis mūsų
valstybės organizmas buvo priverstas užmarinti jame sukilusį socialinio protesto
uždegimą, kenkiantį jo vientisumui ir stabilumui“ (Pocius 2010). Šiuo požiūriu galima aiškiai
atskirti ikisąmoninius revoliucinius judėjimus nuo nesąmoningų revoliucinių
judėjimų: kaip teigia Deleuze’as ir Guattari, „pirmu atveju įvyksta lūžis tarp dviejų sociumo
formų, kai vieną sociumą pakeičia kitas, kurį apibrėžia gebėjimas pajungti
geismo srautus naujiems kodams ar naujai intereso aksiomatikai; kitu atveju
lūžis įvyksta pačiame sociume“ (Deleuze, Guattari 2004: 381).
Taigi pirmuoju atveju įvyko perėjimas iš socializmo į kapitalizmą, o antruoju
skilimas įvyko pačios visuomenės viduje, sukurdamas daugybę, tą „pavojingą klasę“, kuri ima priešintis pačiam kapitalizmui.
Perėjimas
iš socializmo į kapitalizmą tapo įmanomas tik sukuriant naują ideologinį darinį
– tautą, „Lietuvos žmones“. Tačiau vos tik šie politiniai
ir ekonominiai tikslai buvo pasiekti, „tauta“ pradėjo veikti kaip reakcingas
darinys, paranojiškai prisirišęs prie „tautinių“ kodų ir teritorijų bei
siekiantis pašalinti bet kokį svetimybės elementą. Taigi tos
libidinės-socialinės investicijos, kurios 1990-aisiais buvo revoliucinio
pobūdžio, dabar pamažu įgijo paranojinį fašistinį skambesį. Pavyzdžiui,
visiškai neseniai, 2011 metų kovo 11 dieną,
švenčiant Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo dieną, Vilniaus gatvėse
pasirodė valdžios sankcionuota neofašistų eisena, nešina šūkiais „Lietuva lietuviams“, „Lietuva – tauta, tėvynė, rasė“. Tai, kad neofašistų
eisena pasirodo būtent per Nepriklausomybės Atkūrimo dieną, yra ne
atsitiktinumas, o veikiau dėsningas reiškinys, puikiai išreiškiantis
paranojines, reakcingas, fašistines tautinės valstybės tendencijas. Palyginimui
galima prisiminti, kad Baltijos šalių gėjų ir lesbiečių (The Baltic
Pride) eisenos leidimas buvo sustabdytas ir galiausias atnaujintas – gavus griežtą ES institucijų įspėjimą – likus tik kelioms valandoms iki eisenos pradžios. Nors eisenoje
dalyvavo daugiau policininkų nei gėjų ir lesbiečių aktyvistų, pastarieji vis
tiek neišvengė išpuolių – ir užpuolė juos ne kokie nors „kriminaliniai elementai“, bet patys parlamentarai! Šiuo požiūriu valstybę ir ją
reprezentuojantį valdžios aparatą nusako ne tik pasąmoninė, bet ir visiškai
įsisąmoninta paranoja – pati valstybė ir jos sankcionuota valdžia ima
veikti kaip paranojinė despotinė mašina.
Paranojines
tautinės valstybės tendencijas atskleidžia ir kitas pavyzdys, kuris taip pat
apima panašų laiko intervalą ir yra
susijęs su teritorijos klausimu. 2010 metais Lietuva šventė Nepriklausomybės
Atkūrimo dvidešimtmetį. Šia proga menininkas Tadas Gutauskas pasiūlė pastatyti
specialų paminklą, jo idėją parėmė visi svarbiausi valdžios atstovai. Taigi
gana greitai iškilo paminklas „Laisvės kelias“, kurį sudarė plytų siena,
nuspalvinta tautinės vėliavos spalvomis. Kiekvienas, norintis paremti paminklo
statybą, galėjo nusipirkti plytą, ant kurios būtų užrašyta pirkėjo(s) ar jo(s)
šeimos pavardė, ir gana daug žmonių tas plytas iš tikrųjų nusipirko. Šis
troškimas pasistatyti sieną man atrodo kaip ironiškas 1990 metų revoliucinių
judėjimų apvertimas, – juk šiuos judėjimus vienaip ar kitaip inspiravo
Berlyno sienos nugriovimas 1989 metais. Dabartinis paminklas Vilniuje,
priešingai, ne tik atskleidžia paranojišką troškimą sustabdyti bet kokius
politinius ir socialinius judėjimus, iš naujo apsibrėžti savo teritoriją, bet
puikiai realizuoja kapitalistinę logiką: galite džiaugtis laisve nusipirkę
plytą ir taip suradę savo vietą tautiniame kolumbariume. Atrodo šiek tiek
keista, kad šį „laisvės kolumbariumą“ inicijavo karta, kuri dar taip
neseniai kartu su Pink Floyd dainavo nesanti tik plyta sienoje.
Tokių
paranojinių potraukių akivaizdoje turėtume prisiminti ne tik pozityvius, bet ir
negatyvius šizoanalizės tikslus ir kartu su Deleuze’u ir Guattari kartoti: „Sugriauti, sugriauti.“ „Šizoanalizė turi visa savo jėga atsidėti būtinoms destrukcijoms. Griauti
tikėjimus ir reprezentacijas, teatrines scenas“, – teigia Deleuze’as ir Guattari (Deleuze,
Guattari 2004: 345). Šizoanalizė turi siekti praardyti
visas molines struktūras, kirsti apibrėžtas teritorijas, išlaisvinti kūrybines
jėgas. „Savo
produktyvų tikslą šizoanalizė turi įgyvendinti kiek galima greičiau, tačiau ji
tai turi padaryti su didele kantrybe, didele atida, palaipsniui naikindama
reprezentacines teritorijas ir reteritorizacijas, kurias pereina individas per
savo individualią istoriją“ (Deleuze, Guattari 2004: 349).
Tačiau šizoanalizės tikslai nėra tik negatyvūs: kritinė analizė turi
atskleisti, „kokios
libidinės investicijos veikia socialiniame lauke, kokie galimi jų vidiniai konfliktai,
koks jų santykis su ikisąmoninėmis investicijomis, veikiančiomis tame pačiame
lauke, kokie galimi jų konfliktai – trumpai tariant, atskleisti
visą geismo mašinų ir geismo represijų sąveiką“ (Deleuze, Guattari 2004:
417). Šiuo požiūriu šizoanalizė veikia ne tik kaip diagnostinė, bet ir kaip
gydymo praktika, kuri turėtų pasibaigti kūrybinių libidinių ir socialinių
impulsų išlaisvinimu bei tuo, ką Deleuze’as ir Guattari šiek tiek romantiškai
vadina „naujos
žemės sukūrimu“.
IŠNAŠOS
(1)
Plačiau apie tai žr.: Audronė
Žukauskaitė, Anapus signifikanto
principo: dekonstrukcija, psichoanalizė, ideologijos kritika, Vilnius:
Aidai, 2001.
(2)
Freudas skiria sąmoningumo,
ikisąmoningumo (preconscious) ir
nesąmoningumo (unconscious) sferas.
Ikisąmoningumo sfera apima atmintį ir tai, kas dabartiniu momentu nėra įsisąmoninta,
tačiau lengvai gali būti „grąžinta“ į sąmonę; nesąmoningumo sfera, priešingai,
yra tai, kas išstumta ir represuota, todėl nėra prieinama sąmoningam suvokimui.
(3)
Reikia pastebėti, jog nei viena
politinė grupė ar partija nesiekė susitapatinti su 2009 metų sausio 16-osios
įvykiais, – čia remiuosi Kasparo Pociaus straipsniu „Apginti kūną ir
išlaisvinti politiką“, spausdintu 2009 m. sausio 22 d.
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/article.php?id=20224852
. Žiūrėta 2011-07-17.
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/article.php?id=20224852
. Žiūrėta 2011-07-17.
LITERATŪRA
Bogue, R. 1989. Deleuze and Guattari. London, New York:
Routledge.
Deleuze, G. 1995. Negotiations
1972–1990, Trans. Martin Joughin. New York: Columbia University Press.
Deleuze, G. 2004. Desert
Islands and Other Texts 1953–1974. Ed. David Lapoujade. Trans. Michael
Taormina. London, Cambridge, Mass.: The MIT Press.
Deleuze, G., Guattari, F.
2004. Anti-Oedipus. Capitalism and Schizophrenia. Trans. Robert
Hurley, Mark Seem, Helen
R. Lane. London, New York: Continuum.
Deleuze, G., Parnet, C. 2006. Dialogues II.
Trans. Hugh Tomlinson and Barbara Habberjam. New York, London: Continuum.
Genosko, G. 2008. „The Life and Work of
Felix Guattari: From Transversality to Ecosophy“, in: Félix Guattari. The Three
Ecologies. Trans. Ian Pindar and Paul Sutton. New York, London: Continuum,
p. 46–78.
Hardt, M., Negri, A.
2004. Multitude: War and Democracy in the
Age of Empire. New York: The Penguin Press.
Holland, E. W. 2003. Deleuze and
Guattari’s Anti-Oedipus: Introduction to Schizoanalysis. London, New York:
Routledge.
Pocius, K. 2010. „Dvi sausio dienos“,
Žiūrėta 2011-07-16.
Pocius, K. 2009. „Apginti kūną ir
išlaisvinti politiką“, 2009 m. sausio 22 d.
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/article.php?id=20224852.
Žiūrėta 2011-07-17.
Virno, P. 2004. A Grammar of the Multitude (Semiotext(e)). Trans. Isabella
Bertoletti, James Cascaito, Andrea Casson. Cambridge, Mass. and London: The MIT
Press.
Žukauskaitė, A. 2001. Anapus
signifikanto principo: dekonstrukcija, psichoanalizė, ideologijos kritika.
Vilnius: Aidai.
Šis straipsnis yra straipsnių rinktinėje: Audronė Žukauskaitė (sudarytoja) „Intensyvumai ir tėkmės: Gilles`io Deleuze`o filosofija šiuolaikinio meno ir politikos kontekste“, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2011, 288 p. Plačiau apie knygą skaitykite čia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą