Gintautas Mažeikis Penelopės politikos mokslai bestijai suvaržyti

Išėję iš gamyklų žmonės-mašinos pirmiausiai ėmėsi garbinti abstrakcijas: ideologijas, santvarkas, moksliškai formuluojamus teiginius. Kvazi-mokslinės sąvokos jiems pakeitė šventąsias kates ir karves, stumbrus ar totemines būtybes, dvasias, angelus, dievus . Tai iš dalies paaiškina, kodėl masėms prireikė daugiau politikos, o ne religijos ar magijos. Apkvaitę nuo tuščių sąvokų daugiau nei nuo haliucinogeninių grybų, senovės genties atgaivos, ar pakylėti labiau nei nuo religinių ekstatinių giesmių minios žmonės ėmėsi politinių samprotavimų. Mašinizuotos sąvokos pradėjo keisti antropomorfinius pasaulio pavidalus, svarbius antikos ir viduramžių mąstytojams. Mašinų-žmogui valstybė yra ne Adomas Kadmonas, ne gyvas organizmas, o agregatas ir tai jį džiugina, nes nereikia sukti galvos apie valdančius monstrus, o pakanka kalbėti apie sąvokas, technologijas, viešąsias procedūras. Sąvokų mašinizacija atitiko industrinio žmogaus savimonę ir savijautą: standartizuoto, procedūrinio, technologinio, t.y. fabrikinio valdymo suvokimą ir pasitikėjimą. Banali ir paprasta teorija apie valdžių pasidalijimą ir institucinį funkcionalizmą kaip teisingumą mašinų-žmogui atrodo kur kas priimtinesnė nei kabalistinė sefirų dialektika, daugiamatė dangiškosios Jeruzalės egzegetika, ar poststruktūralistinė dinamiška rizomatika. Politologinis paprastos tiesos ir teisingumo pasakojimas turi dar vieną tikslą: paslėpti nuo žmogaus jo biologinę, zoologinę gimtį. Tikimasi, kad kasdien praktikuojama bestijiškumo užmarštis: slopinami geiduliai ir geismai, baimės ir nepakanta, aistros ir nuotaikos nepastovumas, tiesioginė priklausomybė nuo organinės gamtos, energijos pulsacijos bei paribyje prabundančių žvėriškų instinktų, - kad viso šito užmarštis atvers iš teisingų politinių sąvokų išaustą tikrovę. Tačiau pamirštama, kad visi šie pasakojimai tėra Penelopės darbas, malšinant minios geidulingumą ir valdžios troškimą. Visa tai tik būdas atidėti įvykius ryžtingiems ir negailestingiems grįžusio šeimininko, Odisėjo, mito žmogaus sprendimams.

M. Horkheimeris ir T. Adorno bei jais sekantis J. Habermas pabrėžia šią traumatinę apšvietos funkciją: atidėti ar net nuslėpti mito grįžimą, pašalinti jį į paribius, sukurti gerovės ir pasitenkinimo pasakojimą. Paslėptas ir absurdu paverstas „belaukiant Godo“ S. Becketo motyvas tęsia Penelopės istoriją šiais laikais. Politikos mokslams jau nebežinoma ar kokie nors odisėjėjai dar belikę. Kasdien pasakojama ir tai, kad ne tik Trojos antžmogių, bet ir stebuklingų, kūrybingų miunchauzenų nėra ir nėra buvę. Tačiau save patį neigiantis Godo laukimas yra įvykių atidėjimas vardu gerovės visuomenė. Tačiau vieną dieną priartėjusi istorija nušluoja valdžios jaunikius iš Penelopės kiemo, kai prabudusi bestija vėl triumfuoja. Išeitis, pasak Adorno, grąžinti mitą, poeziją ir jų dramatišką, bauginančią vertę į pačių politikos mokslų turinį, arba, įterpti tai, ką aš vadinu politine antropologija. Turiu omenyje tai, apie ką esu kalbėjęs knygoje Paraštės: minčių voratinkliai: paleantropo mutacijas ir jo išliekamumą homo sapiens, tiksliau, kintančio, difuzinio žmogaus bendruomenėje. Tada rašiau:

Be paleantropų ir difuzinių žmonių, dar skiriami sugestoriai ir neoantropai. Sugestoriai – tai žmonės apsimetinėjantys plėšrūnais. Jie stengiasi taip pat drąsiai įtikinėti, negailestingai žudyti, bausti ir niekinti, tačiau iš tikro, kaip ir paprasti žmonės labai bijo ir, atėjus tikram paleoantropui, šiam nedelsiant paklūsta. [...] Atvirkščiai, neoantropai – laisvamaniai filosofai, žurnalistai, muzikai, dramaturgai bei kiti kūrybingi žmonės – gadina difuzinių elementų kaimenes, yra kenksmingi ir todėl naikintini pirmiausiai“ (p. 232).

Mašinos-žmonės, arba difuzinės būtybės bando gintis nuo paleoantropų, sugestorių ir neoantropų susisukdami į politikos mokslų skraistes, daugindami ir studijuodami pasakojimus apie politines technologijas ir agregatus – šiuolaikines Tūkstančio ir vienos nakties pasakas, taip manydami atitolinti artėjantį superbestijos sprendimą. Penelopės audimo kieme įsikūrusi naujoji, komunikacinė Tūkstančio ir vienos pasakos bendruomenė, su jos tikėjimu apie nesibaigiantį racionalų interpretavimą, jaučiasi pakankamai saugi. Tačiau tai neturėtų klaidinti politinės antropologijos, nes migdanti gerovės giesmė ir nemokamos vaišės pašalina bendruomenės interaktyvų santykį su antžmogišku pasauliu, ir melagingai atideda akistatą su zoon politikon.

Difuzinis žmogus pastaruoju metu vaidinti sąvokų, t.y. komunikacinę, informacinę mašiną. Šia didžiąją iliuziją slepia ir politikos mokslai, kaip savo neįvardytą, dialektinį alter ego. Sąvokų konstruktai, sprendimų serijos, ideologiniai aparatai, biurokratijos mašinos, valdymo technologijos, elitų funkcijos užtikrina visuomenę dėl jos saugumo, garantuoja ministerijų darbą, skaitmeninius informacinius tinklus ir komunikacinį, beveik virtualų protą. Atrodo zoon politikon jau turėtų būti miręs, turėtų būti padvėsusi ši didžioji apsirijusių karalių ir geidulingų karalienių, ne mažiau godžių valstiečių ir kraugeriškų vaizdų lepinamų miestelėnų gėda. Tačiau minėta gamtos išnykimo iliuzija kyla tikintis, kad bestija yra anapus, o ne giliai įaugusi į šiuolaikinį žmogų, į jo genetiką, į psichikos sandarą, į jo molekulinę – bakterinę aplinką, į atskirų organų nervų raizginius.

Kas vis dėlto yra/buvo tas zoon politikon ir kokia yra jo raida – klausimas, kurio platesnės diskusijos vengia politikos mokslas, šis mašinų ir technologijų, pretenduojančių užimti mito vietą, gerbėjas. Tačiau bestijos likimas išlieka svarbus politinei antropologijai, jei tik ji prisimena ir mąsto antropos kilmę ir turinį. Atmenant tai, kad žmogus yra ekscentriškas, mąstyti gebantis padaras, galima suabejoti: kam jam reikalingas politiškumas? Ar dėl slepiamų gėdingų geismų ir siekinių? Ar dėl neišvengiamo poreikio riboti ir susitarti dėl savo ribų nerandančios socialinės fantazijos? Ar dėl pavojaus, kurį sukelia žvėries prabudimas? Ar dėl nuolatinio žmogaus neišsipildymo, t.y. dėl principinio negebėjimo tesėti abstrakčius pažadus? Juk politikos mokslai tik tą ir veikia, kad kas diena pateisina politikos veikėjų netesimų pažadų srautą, nurodant į neva objektyvias priežastis: valdžios pasidalijimą, komunikaciją, įstatymų priėmimą ir kitus technologinius procesus. Ekscentriško ir dažniausiai nepakankamo žmogaus fantazija, vaizduotė yra svarbiausiais difuzinio žmogaus būties šaltinis, gyvenimo versmė, kuri grėsminga savo neadekvatumu ir šią grėsmę slepia politologinės istorijos. Tačiau nukaltų kliše galerijos maskuoja ne tik nepažabotą fantaziją ir jos netesėjimą, bet ir pulsuojančio energijos maišo – žmogaus psichikos – nukrypimus, tai ką įvardijau sugestoriaus, paleantropo ar super žvėries - save pažinusios ir išsilaisvinimo siekiančios bestijos - siekinius. Bestijos nestabilumo, lakios vaizduotės ir nuolatinio skirtingumo keliamo pavojaus akivaizdoje mėtomi pėdsakai – šis senasis pabėgimo menas - patys yra falsifikuojami, manant, kad ši gudrybė, ši puiki klasta pavojaus akivaizdoje ir yra savaime tikrovė, mokslas, politologija.

Tačiau ir priešingai: sugestoriams, šiems naujiesiems breivikams, protinga komunikacija yra taip pat patogi. Paklausykime ką maniakai viešai kalba: jų kvazi-moksliškai subalansuota šneka, teisingumo retorika užglaisto vidinį, zoo-žiaurumą, nepakantą, panieką kitoms būtybėms, keršto atakas. Taigi, komunikacinės mašinos ir jas prižiūrinčios institucijos padeda ne tik bendruomenėms susitarti dėl vaizduojamų tikslų, ne tik paslėpti erotines ar su mirtimi susijusias fantazijas, jų nuojautas. Ši kalba taip pat padeda slapstytis sugestoriams: galiausiai kaltos yra aukos. Šis protingas tarimasis siekia užtikrinti bent taikų ir ramų išlikimą gyviesiems bet kokiomis sąlygomis, bent kuriam laikui. Mašina-žmogus, vengdamas akistatos su savimi ir tarpininkaujamas naujo racionalumo stabo – mokslinių sąvokų - plečia viešą komunikacinį protą ir jo įvairias institucijas, įskaitant politines organizacijas ir valstybę. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad zoon politikon yra numaldytas.

Politinio žvėries gimtis remiasi ir libidine bei tanatos vaizduote, ir nusilpusiais, bet ne mirusiais instinktais. Pavyzdžiui, politinės fantazijos gražus ir net kartais visuomenei priimtinas vaizdas yra utopija, kurios paribys alsuoja nieko nevaržomo maišto ir riaušių ugnimi, dramų ir tragedijų patosu. Utopijai, kaip ir religijai ar poezijai būdingas katarsis, apsivalymas, t.y. esmiškas santykis su biologiškumu, savotiškas ekstatiško orgazmo pakaitalas. Pasak Aristotelio, o vėliau ir Nietzschės, tragedija paskatina ne tik poeziją ir muziką, bet atskleidžia politiškumo, giliai susijusio su politinės bestijos katarsiu, esmę. Psichoanalizės atradimas - jouissance (kančios malonumas), gal būt retas iš nedaugelio interpretacijų, svariai išplėtė politinio katarsio konfigūracijas, poetinio orgiastiškumo pavidalus ir pagilino bestijos suvokimą. 

Ikipolitinė gyvenimo aistra, politinio žvėries ambivalentiškumas, ekscentriškumas, nepakankamumas kyla iš nuolatinio svyravimo tarp libido ir tanatos, įsitikinimų paranojos ir lakios vaizduotės šizofrenijos, tarp moteriško ir vyriško prado, tarp kasdieninės represijos taikomos sau ir aplinkiniams ir kartu slapto noro pažeisti tabu, tarp dionisiško ir apoloniško konflikto, tarp ing ir jang siautulio, tarp pono ir tarno susidvejinimo, tarp tėvo viešpatijos ir sūnaus poreikio ją sunaikinti. Iš šio daugiamačio dvylipumo, iš malonumo ir kančios mainų, iš poreikio slėpti aistras kyla politiškumas. Pasak J. Ranciere, viena iš nuolatos matomų, apčiuopiamų, visuomenei priimtinų fantazijos ir jos ribojimo išraiškų yra konfliktas tarp stilingos utopijos žadinamo perversmo ir būtinybės susitarti dėl kylančio pavojaus. Utopija, yra suvaldyta, tačiau vis dar pakankamai laisva ir tiesiogiai su fantazija susijusi samprotavimų forma. Geriausios utopijos yra civilizuotas, stilingas politinio geismo pateikimas: malonumo atidėjimas ir kančios ekstatikos įteisinimas. Tačiau, jei utopija neišreiškia bestijų vaizduotės ir aistros, utopija neatstovauja, nereprezentuoja jokių lūkesčių ir fantazijos. Silpnų žmonių politinės vizijos, vadinamos institucijų ar net valstybių strategijomis, yra mašinų-žmogaus sukurtas pakaitalas, sintetinis produktas, kurį politinis bestija neva praris ir taps romiu homo sapiens.

Vienas iš nenumaldomų bestijos troškimų yra peržengti ribas. Jau Leibnizas yra pastebėjęs apie esmingą žmogui, monadai, ekstatiškumą, kurio svarbą ypatingai pabrėžė G. Bataille ir G. Deleuze . Ekstatiškumas pasireiškia būtinybe pažeisti ribas. Tiesiogiai su ekstatiškumu susijęs politinės bestijos transgresyvumas,  nuolatinis paribio, liminalumo kvestionavimas, yra svarbus politinės antropologijos atradimas. Todėl, politinės antropologijos autoriai, pavyzdžiui, V. Turneris, pastebi, kad susitarimas dėl baigtinio bet kokios utopijos reikšmingumo ir tvarkos tėra laikinas, o teigimai apie pastovumą yra iliuzija, kurios esmę slepia paribys, t.y. socialinis-politinis liminalumas, tabu ir įvairūs ritualai.

Civilizacijai priimtinas ir gyvas politiškumas miršta tada, kai išnaikinama iš mito, poezijos, religijos ar net utopijos dar srūvanti įtampa, kai tariamai pašalinamas radikalumo pavojus, kai manoma, kad į užribį išstumta tėvažudystės, incesto, kanibalizmo nuodėmė ir jų pakaitalai mus nebegresia. Tobula, racionali, įgyvendinta valdymo forma, pavyzdžiui, Hegelio teisės filosofija, rodo, kad protas prarado budrumą, kad jis jau nebemato, nebepastebi paribiuose knibždančių maištininkų. Pavyzdžiui, kai prūsiška Vokietija nebesuvaldė savo paribio, gaivinusio socializmo utopijas ir maišto aistras, kai hėgeliškas protas apako nuo savo paties puikybės, nuo pasigėrėjimo sukurtomis smėlio pilimis, kurias galime vadinti politikos mokslais, bundanti komunizmo šmėkla triumfavo. 

Tariama bestijos politiškumo mirtis yra trumpalaikė, nes ekstatiški padarai prisikelia kaip feniksai iš geismo pelenų. Nuslopintos bestijos svajonės trauma, sukaupta energija, slaptas, iracionalus, fantazijos išlaisvinimo troškimas pakelia vartus beprasmiams ir negailestingams maištams, kruvinoms ir tuščioms riaušėms, prievartos skausmo ir džiaugsmo proveržiams. Šio gaivalo regėjimo, jautrumo jo energetikai, bestijos pavidalų refleksijos ir stokoja šiuolaikiniai nuobodulio ir pagarbos technologijoms įsikūnijimai – politikos mokslai. Jų privalumas yra vienas: tai barokinis diplomatijos šokio meistriškumas, viešų politinių samprotavimų taisyklių prezentavimas, civilizacinių normų įkūnijimas, hegemonijos patvirtinimas. Tačiau įkapės, kurias be perstojo audžia šiandieninės mokyklos ir universitetai, aiškindami valstybės ir gerovės visuomenės prigimtį, demokratijos agregato santvarką, protingą socialinę-politinę sanklodą ir derybų mechanizmus, per anksti laidoja bestijos aistrą.