Finis Europae (Wittgensteinas)
Imperinės dvasios ryšys su krizės
ir žlugimo ženklais per pastaruosius du amžius daugybe skirtingų pavidalų
rodėsi europietiškame diskurse – tai dažnai būdavo refleksijos arba apie
Europos hegemonijos pabaigą, arba apie demokratijos krizę ir masių visuomenės
triumfą. Mes šioje knygoje ilgai tvirtinome, kad modernios Europos valdžios
išplėtojo ne imperines, bet imperialistines valdymo formas. Tačiau visgi
Imperijos samprata Europoje išliko, buvo nuolat raudama, kad jos trūksta.
Europietiški debatai apie Imperiją ir žlugimą mums įdomūs dėl dviejų
svarbiausių priežasčių: pirmiausiai dėl to, kad šių debatų centre atsiduria
imperinės Europos idealo krizė, antra, dėl to, kad ši krizė smogia būtent į tą
slaptą vietą Imperijos apibrėžime, kurioje glūdi demokratijos samprata. Kitas
dalykas, kurį privalome turėti omenyje, yra požiūrio taškas, kuriame pradedami
debatai: požiūris, kad istorinė Imperijos žlugimo drama yra kolektyviai
išgyventa patirtis. Europos krizės tema
buvo paversta Imperijos žlugimo diskursu ir susieta su demokratijos krize, o taip
pat šios krizės peršamų sąmoningumo ir pasipriešinimo formų aptarimu.
Matyt pirmasis taip šią problemą
suformulavo Alexis de Tocqueville‘is. Jo atlikta Jungtinių Valstijų masinės
demokratijos, jos iniciatyvios ir ekspansyvios dvasios analizė leido jam
liūdnai ir pranašiškai pripažinti tai, kad Europos elitai ilgainiui nebegalės
išlaikyti vadovavimo pasaulinei civilizacijai pozicijų. Kažką labai panašaus
yra suvokęs jau Hegelis: „Amerika yra... ateities šalis, ir jos svarba pasaulio
istorijai dar atsiskleis būsimuosiuose amžiuose... Tai – troškimų šalis visiems
tiems, kurie yra išvarginti istorinio senosios Europos arsenalo“. Tačiau
Tocqueville‘is suprato šį perėjimą daug giliau. Europos civilizacijos ir jos
imperinių praktikų krizės priežastis yra ta, kad europietiškos vertybės,
tiksliau tariant, aristokratiška moralė, įdiegta į moderniojo suverenumo
institucijas, nesugeba žengti koja kojon su gyvybinėmis masinės demokratijos
galiomis.
Daugelio europiečių pradėta suvokti
Dievo mirtis iš tikrųjų buvo ženklas, kad jie nustoja būti planetos centru, o
tai jie galėjo suvokti tik modernaus misticizmo pagalba. Nietzschei, Burkhardtui
Thomasui Mannui, Maxui Weberiui, Spengleriui, Heideggeriui, Ortegai y Gassetui
ir daugeliui kitų devynioliktojo ir dvidešimtojo amžiaus autorių tokia nuojauta
tapo nuolatiniu su didžiuliu liūdesiu giedamu refrenu. Masių atsiradimas
socialinėje ir politinėje arenoje, kultūrinių ir gamybinių modelių išsekimas,
Europos imperialistų projektų nykimas ir tautų konfliktai dėl nepritekliaus,
skurdo ar klasių kovos – visa tai iškilo kaip nepaneigiami žlugimo ženklai.
Šioje epochoje dominavo nihilizmas, nes laikai buvo beviltiški. Nietzsche
galutinai diagnozavo: „Europa serga“. Du jos teritorijas nusiaubę pasauliniai
karai, fašizmo triumfas ir dabar, po stalinizmo griūties atgyjančios
klaikiausios nacionalizmo ir netolerancijos šmėklos – visa tai įrodo, kas tos
nuojautos buvo išties teisingos.
Tačiau mūsų požiūriu tai, kad
nepaisant senų Europos galios institucijų norų susikūrė nauja Imperija, yra
gera naujiena. Kas benori tos blyškios ir parazituojančios Europos
valdančiosios klasės, nuvedusios tiesiai iš ancien régime į nacionalizmą, iš
populizmo į fašizmą ir dabar visur brukančios neoliberalizmą? Kas benori tų
ideologijų ir biurokratinių aparatų, kurie maitino ir ramstė pūvančius Europos
elitus? Ir kas dar gali tverti tas darbo organizavimo sistemas ir korporacijas,
visiškai nualinusias dvasinį gyvybingumą?
Mūsų užduotis yra ne raudoti dėl
Europos krizės, bet jos analizėje atpažinti tuos elementus, kurie,
patvirtindami pačias tendencijas, dar pastebi galimybę priešintis, pozityvios
reakcijos paraštes ir alternatyvas lemčiai. Šie elementai dažnai pasirodydavo
beveik prieš apie krizes savo laikais rašiusių teoretikų valią: būtent
pasipriešinimas tampa šuoliu pirmyn – į tikrą ir tinkamą ateičiai praeitį, į
būsimąjį tobuląjį (žodžių žaismas) laiką [1].
Kalbant šia prasme Europos ideologijos krizė skaudžiomis savo priežasčių analizėmis
gali suteikti naujų, atvirų resursų. Štai kodėl svarbu sekti Europos krizės
plėtrą – nes ne tik tokių autorių, kaip Nietzsche‘s ir Weberio, kūryboje, bet
ir tų laikų viešojoje nuomonėje demaskuota krizė atskleidė ir savo itin galingą
pozityvią pusę, kurioje glūdėjo esminiai naujosios pasaulinės Imperijos, į
kurią mes dabar įžengiame, bruožai. Veiksniai, sukėlę senojo imperinio pasaulio
krizę, tapo naujojo pamatais. Vientisa (undifferentiated) masė, tiesiog savo
buvimu sugebėjusi sugriauti moderniąją tradiciją ir jos transcendentinę galią,
dabartyje iškyla kaip galinga produktyvi jėga ir nesulaikomas vertės šaltinis.
Nauja gyvybė, beveik panaši į barbariškas jėgas, palaidojusias Romą, gaivina
imanentinę plotmę, kurią europietiško Dievo mirtis mums paliko kaip mūsų
horizontą. Kiekviena Europos Žmogaus krizės ir Europos Imperijos idėjos žlugimo
teorija tam tikra prasme yra liudijimas, kad esama naujų gyvybinių masių jėgų,
arba, kaip labiau patinka mums, daugybės troškimo. Nuo kalnų viršūnių tai
paskelbė Nietsche: „Aš susiurbiau į save Europos dvasią – dabar aš noriu smogti
atgal!“. Perėjimas anapus modernybės reiškia perėjimą anapus eurocentrizmo
barjerų ir transcendencijų ir leidžia kalbėti apie imanentinę plotmę kaip apie
išskirtinę politikos teorijos ir praktikos erdvę.
Praūžus pirmajam pasauliniam karui
tie, kurie dalyvavo didžiosiose skerdynėse, desperatiškai bandė suvokti ir
suvaldyti krizę. Prisiminkime Franzo Rosenzweigo ir Walterio Benjamino
liudijimus. Jų abiejų manymu, tam tikra sekuliari eschatologija galėjo tapti
krizės patirčių išlaisvinimo mechanizmu. Turėdami istorinę karo ir kančių
patirtį, o taip pat matyt turėdami būsimo holokausto nuojautą, jie bandė
atrasti viltį ir atpirkimo šviesą. Tačiau šiam bandymui nepavyko išvengti
galingo dialektikos smūgio. Žinoma, dialektika, prakeiktoji dialektika, apglėbusi
ir patepusi europietiškas vertybes, jau buvo tuščiavidurė, ir dabar ji buvo
apibrėžiama tik negatyviai. Tačiau apokaliptinė erdvė, kurioje toks misticizmas
ieškojo išlaisvinimo ir atpirkimo, visgi buvo pernelyg įsipainiojęs į krizę.
Tai su liūdesiu pastebėjo Benjaminas: „Praeitis visad turi slaptą sąrašą, kuris
nurodo į išganymą. <...> mes laukiami žemėje. Mat mūsų kartai, kaip ir
kiekvienai prieš mus buvusiajai, duota silpna
mesianistinė galia, į kurią pretenzijas reiškia praeitis.“
Ši teorinė patirtis iškilo būtent
ten, kur modernybės krizė buvo pati stipriausia. Kiti tos pačios šalies
autoriai stengėsi atsikratyti dialektikos liekanų ir jos įtraukiančių galių.
Tačiau mums atrodo, kad net stipriausi to laiko mąstytojai nesugebėjo nutraukti
ryšių su dialektika ir krize. Pasak Maxo Weberio, suverenumo ir legitimumo
krizė gali būti sprendžiama tik iracionaliai pasikliaujant charizmatiškomis
figūromis. Pasak Carlo Schmitto, suverenių prktikų horizontas gali būti
apvalytas tik grįžtant prie „sprendimo“. Tačiau iracionalia dialektika negalima
išspręsti – netgi susilpninti – realios krizės. Galingas estetizuotos
dialektikos šešėlis įšliaužia net į Heideggerio išblaškytos ir suskilusios
būties piemens funkcijos sampratą.
Už tikrą šios situacijos aiškumą esame
labiausiai skolingi eilei prancūzų filosofų, kurie po kelių dešimtmečių,
septintajame dešimtmetyje, iš naujo perskaitė Nietzschę. Jį skaitydami jie
perorientavo savo kritiką, o tai nutiko, kai jie pradėjo suvokti, jog
dialektikos funkcionavimui atėjo galas, ir kai šis suvokimas buvo patvirtintas
naujų praktinių, politinių patirčių, kurios sukosi aplink subjektyvumo kūrimą.
Subjektyvumas buvo kuriamas kaip galia, kaip autonomiška sankloda, kurios
negalima susiaurinti iki jokios abstrakčios ar transcendentinės sintezės. Dabar
santykį tarp realios krizės vietos ir adekvataus atsako žymėjo nebe dialektika,
bet atmetimas, pasipriešinimas, smurtas ir pozityvus būties įtvirtinimas. Jei
trečiajame dešimtmetyje transcendencija buvo nukreipta prieš istoriją,
atpirkimas – prieš korupciją, o mesianizmas – prieš nihilizmą, tai dabar taip
pat buvo konstruojama ontologiškai apibrėžta pozicija „anapus ir prieš“,
pereinanti anapus bet kokių įmanomų dialektikos liekanų. Tai buvo naujasis
materializmas, paneigęs bet kokį transcendentinį elementą ir sudaręs sąlygas
radikaliam dvasiniam persiorientavimui.
Norint suvokti šio perėjimo gelmę,
vertėtų įdėmiai pažvelgti į tai, kaip jis buvo suvoktas ir numatytas Ludwigo
Wittgensteino filosofijoje. Ankstyvieji Wittgensteino kūriniai suteikė naują
gyvybę XX a. pradžios Europos filosofijoje dominavusioms temoms: jis juose
aptarė gyvenimo sąlygas jutimų dykumoje ir prasmės paieškas, siejo totalybės
misticizmą ir ontologinę subjektyvumo kūrimo tendenciją. Iš šiuolaikinės
istorijos ir jos dramos, nuo kurios buvo nuplėšta dialektikos kaukė,
Wittgensteinas pašalino bet kokius netikėtumus. Desperatiškai bandant atrasti
darną krizės metu, istorija ir patirtis tapo materialistinio ir tautologinio
subjekto perkūrimo erdve. Pirmojo pasaulinio karo sūkuryje Wittgensteinas rašė:
„Tai, kaip viskas yra, yra Dievas. Dievas yra tai, kaip viskas yra. Tik iš mano gyvenimo unikalumo įsisąmoninimo
kyla religija – mokslas – ir menas“. Ir toliau: „Ir šis įsisąmoninimas yra pats
gyvenimas. Ar galėtų egzistuoti etika, jei be manęs neegzistuotų jokia gyva
būtybė? Jei etika turi būti kažkas fundamentalaus: taip! Jei aš teisus, tai
etiniam sprendimui nepakanka to, kad pasaulis yra duotas. Tuomet pasaulis pats
savaime nėra nei geras, nei blogas. Gėris ir blogis įeina tik per subjektą.O subjektas nepriklauso
pasauliui, bet jis yra pasaulio riba“. Wittgensteinas smerkia karo Dievą ir
daiktų dykumą, kurioje gėris ir blogis jau yra neatskiriami, pastūmėdamas
pasaulį ant tautologinio subjektyvumo ribos: „Čia matyti, kad solipsizmas, jei
jo griežtai laikomasi, sutampa su grynu realizmu“. Tačiau ši riba yra
kūrybinga. Alternatyva visiškai tampa duotybe tada ir tik tada, kai
subjektyvumas išvedamas anapus pasaulio: „Mano sakiniai aiškina tuo, kad tas,
kas mane supranta, galiausiai atpažįsta juos kaip beprasmius, kai jais, ant jų,
per juos žengia. (Jis turi, taip sakant, numesti šalin kopėčias po to, kai
jomis užlipo.) Jis turi įveikti šiuos sakinius, tuomet jis mato pasaulį
teisingai“. Wittgensteinas suvokia, kad ateina galas visoms įmanomoms
dialektikoms ir bet kokiai prasmei, kuri glūdi pasaulio logikoje, o ne
ribiniame, subjektyviame prasilenkime su ja.
Tragiška šios filosofinės patirties
trajektorija mums leidžia užčiuopti tuos elementus, kurie pavertė modernybės
krizės ir Europos idėjos žlugimo nuojautą (negatyvia, bet būtina) artėjančios
Imperijos atsiradimo sąlyga. Šie
autoriai buvo dykumoje šaukiantys balsai. Dalis šios kartos žmonių pateks į
naikinimo stovyklas. Kiti išsaugos krizę tikėdami sovietinės modernizacijos
iliuzija. Dar kiti – pastebima šių autorių dalis – bėgs į Ameriką. Jie iš tiesų
buvo dykumoje šaukiantys balsai, tačiau jų retos ir pabiros užuominos apie
gyvenimą dykumoje suteikia mums galimybę pažvelgti į daugybės galimybes
naujojoje postmodernios Imperijos realybėje. Šie autoriai pirmieji apibrėžė
visišką artėjančios Imperijos deteritorizacijos būvį, ir jų situacija tokiame
būvyje buvo tokia pati, kaip šiandieninė daugybės situacija. Neigimas,
atsisakymas dalyvauti, viską apgaubiančios tuštumos atskleidimas – taip
kategoriškai susivokiama esant imperinėje tikrovėje, kuri pati nusakoma kaip
krizė. Imperija yra dykuma, ir krizė šiame etape netskiriama nuo istorinių
tendencijų. Jei senajame pasaulyje imperinė krizė buvo laikoma natūralios
ciklinės istorijos produktu, jei moderniajame pasaulyje krizė buvo aptinkama
eilėje laiko ir erdvės aporijų, tai dabar krizė tampa nebeatsiejama nuo
Imperijos praktikų. Tačiau XX amžiaus krizės teoretikai mums byloja, kad šioje
deteritorizuotoje ir belaikėje erdvėje, kurioje kuriama naujoji Imperija, šioje
prasmės dykumoje, krizės įrodymu gali tapti paskiro ir kolektyvinio subjekto –
galingos daugybės – realizavimasis. Daugybė įskiepijo savyje erdvės ir fiksuoto
laiko trūkumą; ji mobili ir lanksti, o ateitį suvokia kaip į visas puses besišakojančių
galimybių visumą. Atsiveriančią bet kokiai prasmei aklą imperinę visatą
pripildo įvairiopa besikuriančio subjektyvumo visuma. Žlugimas – tai nebe
Imperijos ateities lemtis, tai – jos dabartinė tikrovė.
[1] Žodžių žaismas: future
perfect tense – būsimasis baigtinis laikas, tačiau perfect reiškia tobulas,
nuostabus.
