2012 m. gruodžio 15 d., šeštadienis

Michael Hardt, Antonio Negri. "Imperija"



Finis Europae (Wittgensteinas)

Imperinės dvasios ryšys su krizės ir žlugimo ženklais per pastaruosius du amžius daugybe skirtingų pavidalų rodėsi europietiškame diskurse – tai dažnai būdavo refleksijos arba apie Europos hegemonijos pabaigą, arba apie demokratijos krizę ir masių visuomenės triumfą. Mes šioje knygoje ilgai tvirtinome, kad modernios Europos valdžios išplėtojo ne imperines, bet imperialistines valdymo formas. Tačiau visgi Imperijos samprata Europoje išliko, buvo nuolat raudama, kad jos trūksta. Europietiški debatai apie Imperiją ir žlugimą mums įdomūs dėl dviejų svarbiausių priežasčių: pirmiausiai dėl to, kad šių debatų centre atsiduria imperinės Europos idealo krizė, antra, dėl to, kad ši krizė smogia būtent į tą slaptą vietą Imperijos apibrėžime, kurioje glūdi demokratijos samprata. Kitas dalykas, kurį privalome turėti omenyje, yra požiūrio taškas, kuriame pradedami debatai: požiūris, kad istorinė Imperijos žlugimo drama yra kolektyviai išgyventa patirtis. Europos krizės tema buvo paversta Imperijos žlugimo diskursu ir susieta su demokratijos krize, o taip pat šios krizės peršamų sąmoningumo ir pasipriešinimo formų aptarimu.
Matyt pirmasis taip šią problemą suformulavo Alexis de Tocqueville‘is. Jo atlikta Jungtinių Valstijų masinės demokratijos, jos iniciatyvios ir ekspansyvios dvasios analizė leido jam liūdnai ir pranašiškai pripažinti tai, kad Europos elitai ilgainiui nebegalės išlaikyti vadovavimo pasaulinei civilizacijai pozicijų. Kažką labai panašaus yra suvokęs jau Hegelis: „Amerika yra... ateities šalis, ir jos svarba pasaulio istorijai dar atsiskleis būsimuosiuose amžiuose... Tai – troškimų šalis visiems tiems, kurie yra išvarginti istorinio senosios Europos arsenalo“. Tačiau Tocqueville‘is suprato šį perėjimą daug giliau. Europos civilizacijos ir jos imperinių praktikų krizės priežastis yra ta, kad europietiškos vertybės, tiksliau tariant, aristokratiška moralė, įdiegta į moderniojo suverenumo institucijas, nesugeba žengti koja kojon su gyvybinėmis masinės demokratijos galiomis.
Daugelio europiečių pradėta suvokti Dievo mirtis iš tikrųjų buvo ženklas, kad jie nustoja būti planetos centru, o tai jie galėjo suvokti tik modernaus misticizmo pagalba. Nietzschei, Burkhardtui Thomasui Mannui, Maxui Weberiui, Spengleriui, Heideggeriui, Ortegai y Gassetui ir daugeliui kitų devynioliktojo ir dvidešimtojo amžiaus autorių tokia nuojauta tapo nuolatiniu su didžiuliu liūdesiu giedamu refrenu. Masių atsiradimas socialinėje ir politinėje arenoje, kultūrinių ir gamybinių modelių išsekimas, Europos imperialistų projektų nykimas ir tautų konfliktai dėl nepritekliaus, skurdo ar klasių kovos – visa tai iškilo kaip nepaneigiami žlugimo ženklai. Šioje epochoje dominavo nihilizmas, nes laikai buvo beviltiški. Nietzsche galutinai diagnozavo: „Europa serga“. Du jos teritorijas nusiaubę pasauliniai karai, fašizmo triumfas ir dabar, po stalinizmo griūties atgyjančios klaikiausios nacionalizmo ir netolerancijos šmėklos – visa tai įrodo, kas tos nuojautos buvo išties teisingos.
Tačiau mūsų požiūriu tai, kad nepaisant senų Europos galios institucijų norų susikūrė nauja Imperija, yra gera naujiena. Kas benori tos blyškios ir parazituojančios Europos valdančiosios klasės, nuvedusios tiesiai iš ancien régime į nacionalizmą, iš populizmo į fašizmą ir dabar visur brukančios neoliberalizmą? Kas benori tų ideologijų ir biurokratinių aparatų, kurie maitino ir ramstė pūvančius Europos elitus? Ir kas dar gali tverti tas darbo organizavimo sistemas ir korporacijas, visiškai nualinusias dvasinį gyvybingumą?
Mūsų užduotis yra ne raudoti dėl Europos krizės, bet jos analizėje atpažinti tuos elementus, kurie, patvirtindami pačias tendencijas, dar pastebi galimybę priešintis, pozityvios reakcijos paraštes ir alternatyvas lemčiai. Šie elementai dažnai pasirodydavo beveik prieš apie krizes savo laikais rašiusių teoretikų valią: būtent pasipriešinimas tampa šuoliu pirmyn – į tikrą ir tinkamą ateičiai praeitį, į būsimąjį tobuląjį (žodžių žaismas) laiką [1]. Kalbant šia prasme Europos ideologijos krizė skaudžiomis savo priežasčių analizėmis gali suteikti naujų, atvirų resursų. Štai kodėl svarbu sekti Europos krizės plėtrą – nes ne tik tokių autorių, kaip Nietzsche‘s ir Weberio, kūryboje, bet ir tų laikų viešojoje nuomonėje demaskuota krizė atskleidė ir savo itin galingą pozityvią pusę, kurioje glūdėjo esminiai naujosios pasaulinės Imperijos, į kurią mes dabar įžengiame, bruožai. Veiksniai, sukėlę senojo imperinio pasaulio krizę, tapo naujojo pamatais. Vientisa (undifferentiated) masė, tiesiog savo buvimu sugebėjusi sugriauti moderniąją tradiciją ir jos transcendentinę galią, dabartyje iškyla kaip galinga produktyvi jėga ir nesulaikomas vertės šaltinis. Nauja gyvybė, beveik panaši į barbariškas jėgas, palaidojusias Romą, gaivina imanentinę plotmę, kurią europietiško Dievo mirtis mums paliko kaip mūsų horizontą. Kiekviena Europos Žmogaus krizės ir Europos Imperijos idėjos žlugimo teorija tam tikra prasme yra liudijimas, kad esama naujų gyvybinių masių jėgų, arba, kaip labiau patinka mums, daugybės troškimo. Nuo kalnų viršūnių tai paskelbė Nietsche: „Aš susiurbiau į save Europos dvasią – dabar aš noriu smogti atgal!“. Perėjimas anapus modernybės reiškia perėjimą anapus eurocentrizmo barjerų ir transcendencijų ir leidžia kalbėti apie imanentinę plotmę kaip apie išskirtinę politikos teorijos ir praktikos erdvę.
Praūžus pirmajam pasauliniam karui tie, kurie dalyvavo didžiosiose skerdynėse, desperatiškai bandė suvokti ir suvaldyti krizę. Prisiminkime Franzo Rosenzweigo ir Walterio Benjamino liudijimus. Jų abiejų manymu, tam tikra sekuliari eschatologija galėjo tapti krizės patirčių išlaisvinimo mechanizmu. Turėdami istorinę karo ir kančių patirtį, o taip pat matyt turėdami būsimo holokausto nuojautą, jie bandė atrasti viltį ir atpirkimo šviesą. Tačiau šiam bandymui nepavyko išvengti galingo dialektikos smūgio. Žinoma, dialektika, prakeiktoji dialektika, apglėbusi ir patepusi europietiškas vertybes, jau buvo tuščiavidurė, ir dabar ji buvo apibrėžiama tik negatyviai. Tačiau apokaliptinė erdvė, kurioje toks misticizmas ieškojo išlaisvinimo ir atpirkimo, visgi buvo pernelyg įsipainiojęs į krizę. Tai su liūdesiu pastebėjo Benjaminas: „Praeitis visad turi slaptą sąrašą, kuris nurodo į išganymą. <...> mes laukiami žemėje. Mat mūsų kartai, kaip ir kiekvienai prieš mus buvusiajai, duota silpna mesianistinė galia, į kurią pretenzijas reiškia praeitis.“    
Ši teorinė patirtis iškilo būtent ten, kur modernybės krizė buvo pati stipriausia. Kiti tos pačios šalies autoriai stengėsi atsikratyti dialektikos liekanų ir jos įtraukiančių galių. Tačiau mums atrodo, kad net stipriausi to laiko mąstytojai nesugebėjo nutraukti ryšių su dialektika ir krize. Pasak Maxo Weberio, suverenumo ir legitimumo krizė gali būti sprendžiama tik iracionaliai pasikliaujant charizmatiškomis figūromis. Pasak Carlo Schmitto, suverenių prktikų horizontas gali būti apvalytas tik grįžtant prie „sprendimo“. Tačiau iracionalia dialektika negalima išspręsti – netgi susilpninti – realios krizės. Galingas estetizuotos dialektikos šešėlis įšliaužia net į Heideggerio išblaškytos ir suskilusios būties piemens funkcijos sampratą.
Už tikrą šios situacijos aiškumą esame labiausiai skolingi eilei prancūzų filosofų, kurie po kelių dešimtmečių, septintajame dešimtmetyje, iš naujo perskaitė Nietzschę. Jį skaitydami jie perorientavo savo kritiką, o tai nutiko, kai jie pradėjo suvokti, jog dialektikos funkcionavimui atėjo galas, ir kai šis suvokimas buvo patvirtintas naujų praktinių, politinių patirčių, kurios sukosi aplink subjektyvumo kūrimą. Subjektyvumas buvo kuriamas kaip galia, kaip autonomiška sankloda, kurios negalima susiaurinti iki jokios abstrakčios ar transcendentinės sintezės. Dabar santykį tarp realios krizės vietos ir adekvataus atsako žymėjo nebe dialektika, bet atmetimas, pasipriešinimas, smurtas ir pozityvus būties įtvirtinimas. Jei trečiajame dešimtmetyje transcendencija buvo nukreipta prieš istoriją, atpirkimas – prieš korupciją, o mesianizmas – prieš nihilizmą, tai dabar taip pat buvo konstruojama ontologiškai apibrėžta pozicija „anapus ir prieš“, pereinanti anapus bet kokių įmanomų dialektikos liekanų. Tai buvo naujasis materializmas, paneigęs bet kokį transcendentinį elementą ir sudaręs sąlygas radikaliam dvasiniam persiorientavimui.
Norint suvokti šio perėjimo gelmę, vertėtų įdėmiai pažvelgti į tai, kaip jis buvo suvoktas ir numatytas Ludwigo Wittgensteino filosofijoje. Ankstyvieji Wittgensteino kūriniai suteikė naują gyvybę XX a. pradžios Europos filosofijoje dominavusioms temoms: jis juose aptarė gyvenimo sąlygas jutimų dykumoje ir prasmės paieškas, siejo totalybės misticizmą ir ontologinę subjektyvumo kūrimo tendenciją. Iš šiuolaikinės istorijos ir jos dramos, nuo kurios buvo nuplėšta dialektikos kaukė, Wittgensteinas pašalino bet kokius netikėtumus. Desperatiškai bandant atrasti darną krizės metu, istorija ir patirtis tapo materialistinio ir tautologinio subjekto perkūrimo erdve. Pirmojo pasaulinio karo sūkuryje Wittgensteinas rašė: „Tai, kaip viskas yra, yra Dievas. Dievas yra tai, kaip viskas yra. Tik iš mano gyvenimo unikalumo įsisąmoninimo kyla religija – mokslas – ir menas“. Ir toliau: „Ir šis įsisąmoninimas yra pats gyvenimas. Ar galėtų egzistuoti etika, jei be manęs neegzistuotų jokia gyva būtybė? Jei etika turi būti kažkas fundamentalaus: taip! Jei aš teisus, tai etiniam sprendimui nepakanka to, kad pasaulis yra duotas. Tuomet pasaulis pats savaime nėra nei geras, nei blogas. Gėris ir blogis įeina tik per subjektą.O subjektas nepriklauso pasauliui, bet jis yra pasaulio riba“. Wittgensteinas smerkia karo Dievą ir daiktų dykumą, kurioje gėris ir blogis jau yra neatskiriami, pastūmėdamas pasaulį ant tautologinio subjektyvumo ribos: „Čia matyti, kad solipsizmas, jei jo griežtai laikomasi, sutampa su grynu realizmu“. Tačiau ši riba yra kūrybinga. Alternatyva visiškai tampa duotybe tada ir tik tada, kai subjektyvumas išvedamas anapus pasaulio: „Mano sakiniai aiškina tuo, kad tas, kas mane supranta, galiausiai atpažįsta juos kaip beprasmius, kai jais, ant jų, per juos žengia. (Jis turi, taip sakant, numesti šalin kopėčias po to, kai jomis užlipo.) Jis turi įveikti šiuos sakinius, tuomet jis mato pasaulį teisingai“. Wittgensteinas suvokia, kad ateina galas visoms įmanomoms dialektikoms ir bet kokiai prasmei, kuri glūdi pasaulio logikoje, o ne ribiniame, subjektyviame prasilenkime su ja.
Tragiška šios filosofinės patirties trajektorija mums leidžia užčiuopti tuos elementus, kurie pavertė modernybės krizės ir Europos idėjos žlugimo nuojautą (negatyvia, bet būtina) artėjančios Imperijos  atsiradimo sąlyga. Šie autoriai buvo dykumoje šaukiantys balsai. Dalis šios kartos žmonių pateks į naikinimo stovyklas. Kiti išsaugos krizę tikėdami sovietinės modernizacijos iliuzija. Dar kiti – pastebima šių autorių dalis – bėgs į Ameriką. Jie iš tiesų buvo dykumoje šaukiantys balsai, tačiau jų retos ir pabiros užuominos apie gyvenimą dykumoje suteikia mums galimybę pažvelgti į daugybės galimybes naujojoje postmodernios Imperijos realybėje. Šie autoriai pirmieji apibrėžė visišką artėjančios Imperijos deteritorizacijos būvį, ir jų situacija tokiame būvyje buvo tokia pati, kaip šiandieninė daugybės situacija. Neigimas, atsisakymas dalyvauti, viską apgaubiančios tuštumos atskleidimas – taip kategoriškai susivokiama esant imperinėje tikrovėje, kuri pati nusakoma kaip krizė. Imperija yra dykuma, ir krizė šiame etape netskiriama nuo istorinių tendencijų. Jei senajame pasaulyje imperinė krizė buvo laikoma natūralios ciklinės istorijos produktu, jei moderniajame pasaulyje krizė buvo aptinkama eilėje laiko ir erdvės aporijų, tai dabar krizė tampa nebeatsiejama nuo Imperijos praktikų. Tačiau XX amžiaus krizės teoretikai mums byloja, kad šioje deteritorizuotoje ir belaikėje erdvėje, kurioje kuriama naujoji Imperija, šioje prasmės dykumoje, krizės įrodymu gali tapti paskiro ir kolektyvinio subjekto – galingos daugybės – realizavimasis. Daugybė įskiepijo savyje erdvės ir fiksuoto laiko trūkumą; ji mobili ir lanksti, o ateitį suvokia kaip į visas puses besišakojančių galimybių visumą. Atsiveriančią bet kokiai prasmei aklą imperinę visatą pripildo įvairiopa besikuriančio subjektyvumo visuma. Žlugimas – tai nebe Imperijos ateities lemtis, tai – jos dabartinė tikrovė.


[1] Žodžių žaismas: future perfect tense – būsimasis baigtinis laikas, tačiau perfect reiškia tobulas, nuostabus.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą