Kasparas Pocius. Bendrinis intelektas ir pasipriešinimas kapitalui socializuoto darbo epochoje (II)

Šiuolaikinis socializuotas darbas

Septintojo dešimtmečio socialiniai judėjimai sudavė rimtą smūgį fabriko visuomenei Vakaruose. Kaip sakė Michelis Foucault ir Gilles‘as Deleuze‘as, fabrikinę disciplinos visuomenę keičia kontrolės visuomenė. Ši permaina, autonomistų ir daugybės kitų teoretikų manymu, buvo neišvengiama dėl keinsistinėje „gerovės valstybėje“ išaugusio nepasitenkinimo pilka fabrikine darbo disciplina, vartojimo ir spektaklio visuomenės skurdu. Kita vertus, dirbančiųjų klasė tame dešimtmetyje ne tik tapo itin stipria jėga, bet ir suvokė savo įvairialypumą – buvo suvokta, kad, skirtingai nei manė klasikiniai marksistai, kapitalizmas išnaudoja ne vien fabrikuose dirbančius baltuosius vyrus. Šalia šių stereotipinių proletariato figūrų tapo matoma daug kitų išnaudojamų ar pajungtų socialinių jėgų, ir kad ligtolinės dirbančiųjų klasės institucijos pačios dominavo dirbančiųjų pasipriešinime, subordinuodamos save kapitalo galiai. Buvo suvokta, kad pasipriešinimas kapitalui nebūtinai turi būti laikomas dviejų apibrėžtų klasių kova. Šiuolaikiniai filosofai ir socialiniai teoretikai disciplinų ir hierarchijų graduojamą fabriko visuomenę vadina vidumi, tačiau būtent išorės – visos visuomenės, jos poreikių, geismų ir kūrybinių sugebėjimų – užkariavimas tapo išskirtiniu šiuolaikinio kapitalizmo bruožu. 

Kapitalizmo galios mechanizmai suvokė, kad pasipriešinimo išjudintos fabriko sienos griūva, ir kad norint atgaivinti kapitalistinę ekonomiką reikalingas realus visos visuomenės įtraukimas (real subsumption) į kapitalo gamybos procesą. Kaip „Imperijoje“ teigia Michaelas Hardtas ir Negri, „Marxas sąvoka „formalus įtraukimas“ įvardija procesus, kurių metu kapitalas į savuosius gamybinius santykius įjungti darbo praktikas, kurios atsirado anapus jo valdų“. Taigi, formalus įtraukimas vyksta ekstensyvios kapitalo plėtros metu, yra neatskiriamas nuo naujų rinkų įjungimo į pasaulinę rinką ir nuo valstybinio imperializmo. Tuo tarpu realus įtraukimas vyksta globalinės kapitalistinės visuomenės viduje, kapitalizmas nebe plečiasi erdvėje, o intensyvėja savo paties ribose. Kaip teigiama minėtoje knygoje, „Realaus įtraukimo metu darbo integracija į kapitalą tampa daugiau intensyvi nei ekstensyvi, ir visuomenė vis labiau tampa ištisai formuojama kapitalo“ (Hardt, Negri 2000: 255). Autonomistų teoretikas Mario Tronti jau septintajame dešimtmetyje rašė, kad „visa visuomenė funkcionuoja kaip gamybinis elementas“ (Dyer Witheford 1999: 134-135). Realaus įtraukimo į kapitalą stadijoje atsidūrusią visuomenę autonomistai vadina socialiniu fabriku: neapmokamas darbas namuose padeda reprodukuotis darbo jėgai, aukštųjų mokyklų indoktrinuojami ir intelektualinį darbą dirbantys studentai taip pat laikomi dirbančiųjų klasės dalimi. Kartu su Marxu būtų galima pasakyti, kad kapitalas ne be naujausiųjų technologijų pagalbos suobjektyvino, įtraukė į vertės gaminimo mechanizmus ne tik žmogaus bei visuomenės (populiacijos) gyvenimą, bet visus jo gyvybinius procesus. Marxo posakis, kad „labiausiai ištobulintos mašinos priverčia darbininką dirbti daugiau, nei dirba laukinis“ (Marx 1993:708-709), visiškai tiksliai apibūdina šiandieninių dirbančiųjų patirtis: mokslininkui, su baime laukiančiam projekto pabaigos, programuotojui, 18 valandų per dieną praleidžiančiam prie kompiuterio ekrano ar kasininkei, kuri neturi galimybės netgi pasinaudoti tualetu, suprasti šį Marxo teiginį visai nesunku. Kita vertus, mūsų poilsis, virstantis nesibaigiančiu prekių pramogų vartojimu, taip pat yra „suobjektyvinamas“ ir tampa kapitalistinės pelno apytakos dalimi – tokiu būdu išnyksta perskyra tarp darbo ir poilsio.    

Štai čia galima prisiminti Marxo socialinio individo, bendrinio intelekto ir objektyvizuoto darbo sampratas. Marxo „Fragmente“ postuluojamas socialinis individas šiuolaikiniame kontekste virsta autonomistų postuluojamu socializuotu dirbančiuoju.

Kaip teigia Negri, socializuotas dirbantysis dirba „fabrike“, kuris informacinių technologijų dėka pasklido visoje visuomenėje – vadinamajame „fabrike be sienų“ (Dyer – Witheford 1999:156). Keičiasi pats darbo procesas – jei tradiciniai gamybos centrai buvo automatinės konvejerinio darbo linijos, tai aštuntajame dešimtmetyje, po neoliberaliosios restruktūrizacijos, įmonės pradėjo taikyti „lankstesnius“ darbo principus: jose paliekamas nedidelis nuolatinių darbuotojų branduolys, o aplink jį telkiamas atsitiktinės darbo jėgos kontingentas – nepilną darbo dieną dirbantys, laikini darbuotojai, „juodadarbiai“, neformalūs darbuotojai bei tie, kurie naudodamiesi ryšio priemonėmis dirba namuose(Dyer – Witheford 1999:157). Taip buvo ne tik patenkintas maištaujančio jaunimo troškimas nebūti pririštiems prie savo darbo vietų bei turėti daugiau laisvo laiko, bet ir atsirado galimybė kapitalizmui padidinti santykinę pridedamąją vertę gyventojų reprodukcijos sąskaita. Šia prasme Franco Berardi – Bifo buvo teisus: didesnė dirbančiųjų laisvė atneša dar didesnę laisvę kapitalui, kuris „turi būti absoliučiai laisvas, kad galėtų paplisti kiekviename žemės kampelyje ir atrasti truputėlį žmogaus laiko, kurį galėtų išnaudoti už labiausiai apgailėtiną atlyginimą“ (Berardi 2009:34).

Silpnindamas iki aštuntojo dešimtmečio ekonominę plėtrą išgyvenusiose šalyse dominavusį antrinį (apdirbamosios pramonės) sektorių, kapitalas stiprina tretinį (paslaugų) sektorių. Pavyzdžiui, ankstesnį feminisčių reikalavimą atsižvelgti į neapmokamą jų darbą kapitalas „patenkino“, moterų darbą namuose perkeldamas į greito maisto restoranus, namų tvarkymą, vaikų priežiūrą, sveikatos apsaugos sferą ir surogatinę motinystę. Kita vertus, kintamąjį kapitalą šiuolaikinės gamybos procese dar sparčiau nei Marxo laikais keičia pastovusis kapitalas – skaitmeninės, kompiuterinės technologijos, kurios ne tik kaupia informaciją, bet ir skatina plėstis komunikacijos tinklus, kuriuose gamintojai galėtų keistis informacija su vartotojais ir taip kelti kapitalo kaupimo mechanizmų efektyvumą.

Vienas pagrindinių šiuolaikinės kapitalistinės gamybos bruožų – darbo fraktalizacija. Berardi teigia, kad darbo laikas „fraktalizuojamas, tai yra, redukuojamas į minimalius fragmentus, kuriuos galima surinkti iš naujo; fraktalizacija kapitalui leidžia nuolat atrasti sąlygų mokėti minimalius atlyginimus“ (Berardi 2009:34). Daugelis stambių įmonių savo pavaldiniams taiko savanorystės principus, nemažai darbdavių samdo darbuotojus bandomajam laikotarpiui ir atleidžia juos jam pasibaigus.

Visa tai leidžia įsigalėti šiuolaikiniam darbo santykių principui – prekarizacijai (ag. precarious – rizikingas, nesaugus, nestabilus, negarantuotas, priklausomas nuo kitų valios). Šiuo terminu sociologai vadina visą eilę susijusių reiškinių, apimančių nesaugaus įdarbinimo, netipiško ir nereguliaraus darbo santykių sferą. Į ją įeina trumpalaikis įdarbinimas, įdarbinimas pagal sutartį arba nepilnu etatu; projektinis arba laisvai samdomas darbas, orientuotas į produktą ir apmokamas pagal dirbančiojo pateikiamo produkto kokybę; darbas, kuris yra organizuojamas nepaisant egzistuojančių socialinės apsaugos, nedarbo pašalpos, sveikatos ir motinystės pašalpos sistemų; darbas, kuriam būdingas vis didesnis nacionalinis, regioninis ar globalus mobilumas bei dirbančiųjų gebėjimas dirbti įvairiuose darbo sektoriuose; toks darbas apima itin plačią samdomo darbo gamą – pradedant nepakankamai apmokamu darbu, kurį dirba skurdžiausiųjų sluoksnių dirbantieji ir baigiant brangiai apmokamu vadybininkų darbu (jį dirba elitiniu vadinamas kognitariatas) (Papadopoulos 2008:226). Galiausiai prekariškas darbas suvokiamas kaip toks darbas, kai dėl greitos įdarbintųjų kaitos tampa nebeįmanoma organizuoti profsąjungų, nors esama pastangų burtis ir kovoti kartu. Kaip pabrėžia Bifo ir daugelis kitų tyrinėtojų, rizika ir nestabilumas toli gražu nėra naujas fenomenas kapitalistinių darbo santykių perspektyvoje – su kelių dešimtmečių išimtimi po antrojo pasaulinio karo, kuomet išsiplėtojusio kapitalizmo šalyse po ilgų dirbančiųjų kovų įsigalėjo keinsistinė gerovės valstybė, šie santykiai apima visą kapitalizmo istoriją. Kita vertus, galima sakyti, kad formalaus įtraukimo epochoje, kai anapus kapitalistinių santykių egzistavo nesuprekinti arba ne iki galo suprekinti bendruomeniniai ryšiai, prekarizacijai buvo įmanoma priešintis ryžtingiau nei dabar, kai pats gyvenimas tampa prekariškas, nesaugus.      

Dyeris – Withefordas primena kitą radikalų darbo socializacijos aspektą – ribos tarp apmokamo ir neapmokamo darbo ištrynimą. Kaip sako šiuolaikinio kapitalizmo tyrinėtojai, dabar į gamybos procesą tiesiogiai įtraukiamas ne tik žmonių darbas, bet ir jų mokymasis, vartojimas, apsipirkimas ir pramogavimas (Dyer Witheford 1999:156-157). Šį pokytį galima susieti su Deleuze‘o kontrolės visuomenės samprata; pasak jo „Disciplinos visuomenėse tekdavo viską pradėti iš naujo (pereinant iš mokyklos į kareivines, iš kareivinių į gamyklą), o kontrolės visuomenėse niekuomet nieko nepabaigi – verslas, mokymasis ir karinė tarnyba egzistuoja kartu kaip metastabili tos pačios moduliacijos būsena, kaip tam tikra universali deformacija“ (Deleuze 2012).

Savo Fragmente Marxas mini ir technologijos mokslus, kurie pramoninės gamybos epochoje užėmė dominuojančią vietą, nes buvo tiesiogiai susiję su materialios gamybos plėtra bei kapitalistinio kaupimo augimu (Marx 1993:705). Studijos šiuolaikiniame pasaulyje išlieka vienu iš kapitalistų ir dirbančiųjų strategijų sankirtos taškų. Kylantys studijų mokesčiai yra tik viena medalio pusė, nors paskolų garantijos įvairiose šalyse skiriasi (o jau patys kapitalistiniai santykiai švietimo institucijose rodo, kad studentai yra sąmoninga dirbančiųjų klasės dalis, ir jų kovos vertintinos kaip dirbančiųjų klasės kovos). Kita medalio pusė – universitetai visiškai pajungiami rinkos poreikiams, liberalizuojami, mažinama nekonkurencingų mokslo programų, grasinama uždaryti ištisus filosofijos ir humanitarinių mokslų fakultetus, remiamas tik verslui ir administravimui  giminingų mokslo šakų augimas, prižiūrimas korporacijų ir biurokratijos. Jaunas aukštąjį išsilavinimą gaunantis žmogus tampa tik „žmogiškuoju ištekliumi“, neįsivaizduojančiu gyvenimo be sėkmingos karjeros ir bandymo įsitvirtinti, tai yra, nuolatinės baimės likti be finansinės paramos, be „stogo“. Tai lemia ne tik neribotą biurokratijos ir kadrų armijos augimą, bet ir absoliutų mokslinės autonomijos netekimą – mokslui sąlygas diktuojant korporacijoms, tampa neįmanoma kritikuoti jų pelno siekimu paremtus sprendimus, o humanitarinės srities intelektiniame lauke išlieka tik esamos santvarkos apologetai – kitokios, kritiškesnės minties atstovus bandoma išstumti arba paversti juos konformistais. Visa tai pasauliniam akademinių kritikų tinklui „Edu-Factory“ leido paskelbti: „Fabrikas persikėlė į universitetą“ (Edu-Factory 2012). Kita vertus, būtina akcentuoti ir dirbančiųjų lavinimosi problemas – kursus lankantys dirbantieji įgyja ne tik dalykinių žinių, jiems skiepijamas lojalumas ir ištikimybė egzistuojantiems santykiams su prievartiniu darbu ir vadovais.

Socializuoto dirbančiojo pasaulyje kapitalas susiurbia visą gyenimą. Būti socializuotam reiškia tapri produktyviu, būti subjektu reiškia būtų pajungtam kapitalistinės vertės diktatui – ne tik kaip darbuotojui, bet ir kaip tėvui, pirkėjui, studentui ir tam, kuris dirba namuose, kaip komunikacinių tinklų auditorijos nariui ir netgi genetinės informacijos pernešėjui.

Knygoje „Daugybė“ Hardtas ir Negri teigia, kad paskutiniaisiais XX a. dešimtmečiais fabrikinis darbas prarado savo hegemoniją ir užleido vietą „nematerialiam darbui“, tai yra, darbui, kurio metu kuriami nematerialūs produktai – toks darbas yra susijęs su žiniomis, informacija, komunikacija ir tarpusavio emociniai ryšiai. Jei kognityvinis darbas informacinėje ir intelektinėje sferoje reikalauja intelektinių, lingvistinių arba analitinių problemų sprendimo, reikalauja kurti idėjas, simbolius, kodus, tekstus, vaizdus, tai afektyvus darbas kuria arba manipuliuoja žmonių emocijomis (Hardt, Negri 2005:108). Kita vertus, tarp šių socializuoto darbo formų nebėra jokios atskirties – privalėjimas mokėti bendrauti su bendradarbiais ir klientais yra bet kokio šiuolaikinio darbo sine qua non. Tokį darbą dirba paslaugų sferos dirbantieji, ligonių slaugės, sekretorės, kavinių padavėjai. Kita vertus, nematerialus darbas beveik visada susipina su materialiu, apmokamu darbu – reklamos darbuotojams genialios idėjos gali gimti vidurnaktį, o slaugės darbas reikalauja ne tik švelnaus bendravimo su ligoniu, bet ir pakeisti jo patalynę ir t.t. Tokiu atveju, kaip sako Hardtas ir Negri, afektyvi gamyba, tapdama samdomo darbo dalimi, gali sąlygoti dar didesnį susvetimėjimą – parduodamas pats sugebėjimas kurti žmogiškus ryšius, „kažkas nepaprastai intymaus tampa boso ar kliento kontrolės objektu“(Hardt, Negri 2005, 111).

Jei, kaip sako Antonio Negri, kapitalas socializuojasi norėdamas išardyti dirbančiųjų kompoziciją fabrike, jei šis pabėgimas suteikia jam galimybę kurti realiu įtraukimu pagrįstus kapitalistinius santykius, kurie apimtų visą globalinę visuomenę, tai nereiškia, kad atėjo galas konfliktams: juose dabar akcentuojamas nebe vien kapitalistinis išnaudojimas, bet ir nacionalistinis, rasinis, seksistinis dominavimas. Kovose nebėra dominuojančio centro – fabriko, jos pasklido privačiose namų erdvėse, mokyklose, universitetuose, ligoninėse, žiniasklaidoje, jos įgyja ne tik streikų ar konfrontacijų darbo vietose formą, bet taip pat tampa pasipriešinimu socialinių garantijų naikinimui bei diržų veržimo politikai, reikalavimais užtikrinti galimybę pretenduoti į socialines garantijas, sustabdyti ekologinę taršą (pg: Dyer Witheford 1999:159).

Dirbančiųjų  kovoms ir jų judėjimų kūrimuisi šiuolaikinėje kapitalizmo stadijoje iškyla dviejų tipų  –  organizacinės ir psichologinės kliūtys. Kaip jau minėjome, vienas iš XX a. 8 dešimtmečio kapitalo restruktūrizacijos tikslų buvo „darbo išlaisvinimas“ iš disciplinuoto fabriko režimo, pasibaigęs kapitalo išsilaisvinimu nuo kintamojo kapitalo – darbo jėgos – spaudimo. Šiuo metu kapitalizmo kritikai kalba apie naują kapitalo plėtros paradigmą – semiokapitalizmą, susijusį su jau minėta tendencija, kad šiuolaikinis kapitalizmas vis labiau siejamas su žinių, komunikacijos ir emocijų (arba afektų) sfera, kurią šiuolaikinio kapitalizmo kritikas Franco Berardi – Bifo vadina infosfera. Bifo daro išvadą, kad jei Deleuze‘as ir Felixas Guattari savo knygoje „Antioidipas“ kalba apie nuolatines geismo mašinų patiriamas represijas, tai, priešingai, šiuolaikiniame pasaulyje bandoma, viena vertus, nepaliaujamai stimuliuoti žmogiškąjį geismą ir energiją, kita vertus, kiek įmanoma susieti juos su sistema. Žmogaus gyvenimas, visi jo gyvybiniai procesai ir jo energija tampa kapitalo žmogiškuoju ištekliumi. Bifo teigia, kad sąsaja tarp žmogiškosios kūrybinės veiklos bei ją išnaudojančio ir susiurbiančio kapitalistinio mechanizmo leidžia atsirasti, viena vertus, kapitalistiniam gamybos pertekliui, kuriam svetima bet kokia konkrečių žmogaus poreikių logika, kita vertus – psichinėms patologijoms, kurias skatina būtent infosferos atsiradimas. Jei Freudas visuomenėje vyraujančiu nerviniu sutrikimu laiko neurozę, atsirandančią slopinant geismą, tai Bifo sako, kad šiandien didesne problema tampa psichozė, asocijuojama su energijos ir informacijos pertekliumi. Kalbėdamas apie šiandieninę „Facebooko“ kartą, Bifo pabrėžia žmogaus nervų sistemos energijos pajungimą infosferai, informacijos perteklių, nuolatines pastangas pritraukti mūsų dėmesį. Mūsų hiperaktyvumas dalyvaujant socialiniuose tinkluose priverčia mus pajusti kūniško kontakto stoką ir tampa infosferoje veikiančio individo dvasinės ir fizinės vienatvės priežastimi. Negana to, neoliberalizme įtvirtinta konkurencijos darbo rinkoje dogma susijusi su agresyvumo skatinimu. Nuolatinis nervų sistemos energijos pajungimas infosferai tampa psichinių perkrovų (panikos, dėmesio sutrikimų,) priežastimi, o tarpkūniško ryšio stygius dažnai baigiasi depresija, autizmu ir pan. Mūsų energijos ir emocijų (afektų) pajungimą kapitalistinei medijų sąsajai liudija šiuolaikinė populiarioji kultūra, ypač talentų šou, iš kurių ypač gerai matyti, kaip kapitalistinis spektaklis veikia žmonių emocijas, ir kaip žmonių kūrybingumas betarpiškai pajungiamas kapitalistinės konkurencijos aksiomoms (Berardi 2012). Čia būtų galima pasitelkti Paolo Virno virtuozo sąvoką ir teigti, kad tai, kad virtuozas nekuria produkto, yra bendrinio intelekto laimėjimas (Virno 2004:52). Tačiau kartu toks konkuruojantis virtuoziškumas, kaip ir daugelis kitų šiuolaikinės kultūros ir kūrybinių industrijų reiškinių, kuria absoliučią pridėtinę vertę kapitalui ir yra automatiškai suprekinamos.

Kita vertus, fragmentuotai, išsibarsčiusiai darbo jėgai darosi vis sunkiau išlaikyti tarpusavio solidarumą. Žinoma, svarbiu faktoriumi tampa organizacijų ir judėjimų įdirbis, per ilgus metus įgytas dirbančiųjų pasitikėjimas organizavimosi galia. Šiuo metu bent jau Europoje jis yra itin menkas ne tik dėl neoliberalių darbo santykių spaudimo, bet ir dėl pačių profsąjungų biurokratinio sukalkėjimo, jų puoselėjamų reformistinių strategijų neadekvatumo. Kita vertus, ekstremalus dirbančiųjų susvetimėjimas vis dažniau užkerta kelią jų bendram veiksmui – netgi tos profsąjungos, kurios stengiasi puoselėti kovingesnes strategijas, susiduria su didžiule solidarumo problema: direbantieji, padedant profsąjungoms iškovoję pergales kovoje su darbdaviais, palieka pačias profsąjungas – solidarizavimasis su kitais dirbančiaisiais jiems tampa neaktualus. Tą patį galima pasakyti apie tarptautinį solidarumą – pavyzdžiui, prieš krizinę diržų veržimo politiką kovojantys Graikijos dirbantieji nesulaukė pasaulinio palaikymo, kai kurie darbo klasės atstovai be užuolankų  vertina sukilusius graikus iš kapitalistinės „darbo etikos“ perspektyvos – laiko juos tinginiais, už kuriuos reikės „atidirbti“ kitiems. Šie ir kiti pavyzdžiai liudija, kad šiuolaikiniame pasaulyje, kaip pasakytų šiuolaikinis prancūzų revoliucinis mąstytojas Jacques‘as Camatte‘as, kapitalizmui pavyko „prisijaukinti žmogų“ – šiuolaikinė kapitalistinė gamyba, vartojimas ir reprodukcija leidžia išlikti ne tik kapitalistiniams santykiams, bet ir jų atspaudams visuomenių mentalitete.

Vietoje išvadų: (ne)realizuota bendrinio intelekto galia

Turint omenyje socializuotos darbo jėgos padėtį šiuolaikinėje kapitalistinės gamybos stadijoje – socialiniame fabrike, kalbėti apie bendrinį intelektą ir jo išlaisvinimą iš kapitalistinių galios santykių yra nepaprastai sudėtinga. Pirmiausiai kyla klausimas, kieno pusėje šiandien yra bendrinis intelektas – kapitalistinio socialinio fabriko, kuriame pastovusis kapitalas ir gyvoji darbo jėga susijungia nuolat kurdami ir atkurdami kapitalistinius santykius, ar gamybinių jėgų, kurios nori išsilaisvinti iš šio fabriko. Apie tai savo tekstuose yra kalbėjęs Felixas Guattari. Dviprasmišką mūsų padėtį šiame technologijų amžiuje ir kartu dabartinį bendrinio intelekto būvį viename savo tekste jis apibrėžia tokiais žodžiais:

„Tariama galimybės naudotis duomenimis ir žiniomis demokratizacija atskiriama nuo galimybės tuos duomenis tobulinti; antropologinių strategijų daugėjimą, kultūrų maišymąsi visoje planetoje paradoksaliai lydi partikuliarumo, rasizmo, nacionalizmo iškilimas; technologinių, mokslinių ir estetinių tyrimų plėtra vyksta bendroje sutemų ir nevilties atmosferoje“. (Guattari 1996:95)

Guattari pripažįsta, kad šiuolaikinė visuomenės subjektyvacija, jos tapsmas vis labiau priklauso nuo mašinų, kompiuterizacijos. Tačiau jis teigia, kad žmonėms nėra prasmės nusigręžti nuo mašinų,, bet statyti tarp jų tiltus, užtikrinti tarp jų naujas ir patikimas sąjungas. Pasak jo, šiandienos informacijos ir komunikacijos mašinos ne tik perteikia reprezentacinius (galios struktūrų perteikiamus) turinius, bet ir prisideda prie naujų individualios ir kolektyvinės raiškos asambliažų kūrimo“ (Guattari 1996:103). Jis retoriškai klausia, kodėl revoliucinis permainų informatikos, telematikos, robotizacijos, automatizacijos, biotechnologijų srityse potencialas iki šiol leido išlikti monstriškoms, į susvetimėjimą vedančioms sistemoms, masinės žiniasklaidos slogučiui ir infantiliškai konsensuso politikai. Galiausiai, klausia Guattari, kaip galima atsijungti nuo segregacinių kapitalistinių vertybių ir duoti laisvą valią pabusiančiai intelekto, jautrumo ir kūrybingumo revoliucijai? Tokią revoliuciją kitoje savo knygoje „Trys ekologijos“ jis vadina ekologine revoliucija, kuri turėtų apimti ne tik akivaizdžius, pastebimus objektus ir galios santykius, bet ir ne tokią pastebimą molekulinę sferą – jutimą, mąstymą, geismą (Guattari 2000:28).

Kas yra paskirybė? Tai – galimybė politiniais, etiniais ir estetiniais pagrindais perkurti savo asmenybę, leisti jai peržengti identifikacijos, vertybinės stagnacijos ribas, iš naujo atsiverti sociumui ir estetiniam pasauliui, iš naujo apmąstyti laiką, kūną, seksualumą. Guattari teigia, kad žmonija turi save suvokti naujai; aplinkoje, didžiuosiuose socialiniuose ir instituciniuose asambliažuose, o taip pat – pačiose intymiausiose individo fantazijų erdvėse turi atsirasti vietos naujam subjektyvumui, Individai privalo tapti vieningesni, o kartu – kuo skirtingesni. Skirtingumą kuriančiam heterogeniškumui Guattari ekosofijos projekte skiriama ypatinga vieta. Jis suprantamas kaip imanentinis paskirybės kūrimas, savo esme priešingas transcendentiniam, universalizuojančiam, redukciniam homogeniškumui, kurį stebime šiuolaikinėje infosferoje. Heterogeniškumas leidžia atsiskleisti geismui, formuotis tapsmui, kuris gali prisitaikydamas prie savo aplinkos ją transformuoti.  

Hardtas ir Negri savo „Daugybėje“ kalba apie tai, kad vėlyvajame kapitalizme iškilęs nematerialus darbas leidžia nepaprastai ištobulėti bendriniam intelektui. Kalbėdami apie šiuolaikinį darbo jėgos tapsmą daugybe, jie, kaip ir Paolo Virno, pabrėžia, kad kuriantis šiai daugybei išnyksta skirtis tarp ekonominės ir politinės socialinių santykių sferos; „ekonominių gėrybių gamyba tampa socialinių santykių ir galiausiai pačios visuomenės gamyba“ (Hardt, Negri, 2005:350). Pasak jų, būsimoji šios naujos ateities visuomenės institucinė struktūra bręsta afektyviuose, kooperaciniuose ir komunikaciniuose socializuotų gamintojų tarpusavio santykiuose. Naudojantis Hardto ir Negri terminologija galima daryti pusiau dialektinę išvadą, kad jei visą šiuolaikinę visuomenę ir socialinę erdvę įtraukiantis socialinis fabrikas susaisto jas kapitalistinių santykių pančiais, tai vadinamojoje Imperijoje augantis ir bręstantis bendrinis intelektas tampa pokyčių, revoliucijų ir juos įkvepiančio maištingumo katalizatoriumi – steigiamąja galia, kurią įkūnijanti daugybė sugebės pereiti anapus tų kapitalistinių santykių. Galima tik klausti, ar tokia steigiamoji galia yra efektyvi, ar skirčiai tarp jos virtualumo ir kapitalistinės realybės nelemta virsti bedugne. 

Yra ir empirinių įrodymų, kad šiuolaikinis darbo judėjimas gali panaudoti bendrinį intelektą, kad nusikratytų savo išnaudotojų. Tai įrodo pasaulinis alternatyvios žiniasklaidos tinklas Indymedia, tapęs realiu bendruomenių savižinos, įvairių masinių susibūrimų koordinavimo, radikalių strategijų kūrimo instrumentu. Svarbų vaidmenį pastarųjų kelių metų judėjimuose suvaidino socialiniai tinklai, kurių įtakos vis dėlto nereikėtų fetišizuoti – šie fenomenai kone akivaizdžiausiai apibūdina abu bendrinio intelekto „lazdos galus“ – tiek jo visišką priklausomybę nuo kapitalistinės aksiomatikos, tiek jame glūdintį revoliucinį potencialą. Naujosios technologijos prie nuo kapitalo nepriklausomo bendrinio intelekto plėtros prisideda tiek, kiek leidžia kurti antikapitalistinę arba nuo jo nepriklausančią – autonomišką – socialinę erdvę (-es).

Turint omenyje visus per pusantro šimtmečio nuo Marxo „Fragmento apie mašinas“ įvykusius pokyčius kapitalistinėje visuomenėje, klausimas apie gamybinių jėgų ir gamybos būdo santykius išlieka nepaprastai svarbus. Gyvosios darbo jėgos (arba daugybės) sąjunga su kapitalizmo galiai įkūnyti skirtomis technologijomis turi būti paremta tos jėgos (arba jėgų) valia nusikratyti kapitalistinių santykių. Pats bendrinis intelektas gali būti kuriamas tik kartu su pasipriešinimo išnaudojimui strategijomis. Galiausiai bendrinio intelekto perspektyva leidžia kalbėti apie komunistinės visuomenės kūrimą kapitalistinės visuomenės viduje – Imperijoje, ir pakeisti klasikinę marksistinę revoliucinę paradigmą nedialektine socialinių jėgų išsilaisvinimo ir heterogenizacijos paradigma, bet tai įmanoma tik palaipsniui nutraukiant kapitalistinių santykių grandines ir puoselėjant laisvų paskirybių tarpusavio ryšius. Todėl verta kalbėti labiau ne apie kapitalistinį pasaulį nušluosiančią revoliuciją, o apie individualias ir kolektyvines paskirybes, palaipsniui paliekančias kapitalistinio spektaklio sceną ir salę, nutraukiančias santykius su išnaudotojais. Spektaklinių susibūrimų ir akcijų norint nusikratyti kapitalizmo nepakanka – būtina puoselėti paskirybių ekologiją, atsiverti tapsmui ir skirtumui, kurti naujas subjektyvacijas, galinčias tapti naujos, visiškai kitokios visuomenės pagrindu.

NAUDOTA LITERATŪRA

„Bifo“ Berardi F. 2009. Precarious Rhapsody: Semiocapitalism and the Pathologies of the Post-Alpha generation. London, Minor Compositions.

Cleaver H. 2000. Reading Capital Politically. Anti/Theses/AK Press.

Dyer – Witheford. 1999. Cyber-Marx: Cycles and Circuits of Struggle in High Technology Capitalism. University of Illinois Press.

Guattari F. 1996. „Regimes, Pathways, Subjects“, in The Guattari Reader. Ed. G. Genosko. Blackwell Publishers Ltd.

Guattari F. 2000. The Three Ecologies. London, Athlone Press.

Marx K. 1993. Grundrisse: Foundations of the Critique of Political Economy (Rough Draft). Penguin Books.

Hardt M., Negri A. 2000. Empire. Cambridge: Harvard University Press.

Hardt M., Negri A. 2005. Multitude: War and Democracy in the Age of Empire. New York: Penguin Books.

Virno P. 2004. A Grammar of the Multitude. New York, Semiotext[e].

Berardi – Bifo F., „Cognitarian Subjectivation“, E-Flux http://www.e-flux.com/journal/view/183, 2012.06.06.

Deleuze G., „Prierašas apie kontrolės visuomenę“, Anarchija.lt http://www.anarchija.lt/teorija/26374-gilles-deleuze-prierasas-apie-kontroles-visuomene.html, 2012 06 06.

„The Edu-Factory Manifesto“, Edu-Factory http://www.edu-factory.org/wp/about/, 2012.06.06.