2012 m. gruodžio 15 d., šeštadienis

Michael Hardt, Antonio Negri. "Imperija"



Finis Europae (Wittgensteinas)

Imperinės dvasios ryšys su krizės ir žlugimo ženklais per pastaruosius du amžius daugybe skirtingų pavidalų rodėsi europietiškame diskurse – tai dažnai būdavo refleksijos arba apie Europos hegemonijos pabaigą, arba apie demokratijos krizę ir masių visuomenės triumfą. Mes šioje knygoje ilgai tvirtinome, kad modernios Europos valdžios išplėtojo ne imperines, bet imperialistines valdymo formas. Tačiau visgi Imperijos samprata Europoje išliko, buvo nuolat raudama, kad jos trūksta. Europietiški debatai apie Imperiją ir žlugimą mums įdomūs dėl dviejų svarbiausių priežasčių: pirmiausiai dėl to, kad šių debatų centre atsiduria imperinės Europos idealo krizė, antra, dėl to, kad ši krizė smogia būtent į tą slaptą vietą Imperijos apibrėžime, kurioje glūdi demokratijos samprata. Kitas dalykas, kurį privalome turėti omenyje, yra požiūrio taškas, kuriame pradedami debatai: požiūris, kad istorinė Imperijos žlugimo drama yra kolektyviai išgyventa patirtis. Europos krizės tema buvo paversta Imperijos žlugimo diskursu ir susieta su demokratijos krize, o taip pat šios krizės peršamų sąmoningumo ir pasipriešinimo formų aptarimu.
Matyt pirmasis taip šią problemą suformulavo Alexis de Tocqueville‘is. Jo atlikta Jungtinių Valstijų masinės demokratijos, jos iniciatyvios ir ekspansyvios dvasios analizė leido jam liūdnai ir pranašiškai pripažinti tai, kad Europos elitai ilgainiui nebegalės išlaikyti vadovavimo pasaulinei civilizacijai pozicijų. Kažką labai panašaus yra suvokęs jau Hegelis: „Amerika yra... ateities šalis, ir jos svarba pasaulio istorijai dar atsiskleis būsimuosiuose amžiuose... Tai – troškimų šalis visiems tiems, kurie yra išvarginti istorinio senosios Europos arsenalo“. Tačiau Tocqueville‘is suprato šį perėjimą daug giliau. Europos civilizacijos ir jos imperinių praktikų krizės priežastis yra ta, kad europietiškos vertybės, tiksliau tariant, aristokratiška moralė, įdiegta į moderniojo suverenumo institucijas, nesugeba žengti koja kojon su gyvybinėmis masinės demokratijos galiomis.
Daugelio europiečių pradėta suvokti Dievo mirtis iš tikrųjų buvo ženklas, kad jie nustoja būti planetos centru, o tai jie galėjo suvokti tik modernaus misticizmo pagalba. Nietzschei, Burkhardtui Thomasui Mannui, Maxui Weberiui, Spengleriui, Heideggeriui, Ortegai y Gassetui ir daugeliui kitų devynioliktojo ir dvidešimtojo amžiaus autorių tokia nuojauta tapo nuolatiniu su didžiuliu liūdesiu giedamu refrenu. Masių atsiradimas socialinėje ir politinėje arenoje, kultūrinių ir gamybinių modelių išsekimas, Europos imperialistų projektų nykimas ir tautų konfliktai dėl nepritekliaus, skurdo ar klasių kovos – visa tai iškilo kaip nepaneigiami žlugimo ženklai. Šioje epochoje dominavo nihilizmas, nes laikai buvo beviltiški. Nietzsche galutinai diagnozavo: „Europa serga“. Du jos teritorijas nusiaubę pasauliniai karai, fašizmo triumfas ir dabar, po stalinizmo griūties atgyjančios klaikiausios nacionalizmo ir netolerancijos šmėklos – visa tai įrodo, kas tos nuojautos buvo išties teisingos.
Tačiau mūsų požiūriu tai, kad nepaisant senų Europos galios institucijų norų susikūrė nauja Imperija, yra gera naujiena. Kas benori tos blyškios ir parazituojančios Europos valdančiosios klasės, nuvedusios tiesiai iš ancien régime į nacionalizmą, iš populizmo į fašizmą ir dabar visur brukančios neoliberalizmą? Kas benori tų ideologijų ir biurokratinių aparatų, kurie maitino ir ramstė pūvančius Europos elitus? Ir kas dar gali tverti tas darbo organizavimo sistemas ir korporacijas, visiškai nualinusias dvasinį gyvybingumą?
Mūsų užduotis yra ne raudoti dėl Europos krizės, bet jos analizėje atpažinti tuos elementus, kurie, patvirtindami pačias tendencijas, dar pastebi galimybę priešintis, pozityvios reakcijos paraštes ir alternatyvas lemčiai. Šie elementai dažnai pasirodydavo beveik prieš apie krizes savo laikais rašiusių teoretikų valią: būtent pasipriešinimas tampa šuoliu pirmyn – į tikrą ir tinkamą ateičiai praeitį, į būsimąjį tobuląjį (žodžių žaismas) laiką [1]. Kalbant šia prasme Europos ideologijos krizė skaudžiomis savo priežasčių analizėmis gali suteikti naujų, atvirų resursų. Štai kodėl svarbu sekti Europos krizės plėtrą – nes ne tik tokių autorių, kaip Nietzsche‘s ir Weberio, kūryboje, bet ir tų laikų viešojoje nuomonėje demaskuota krizė atskleidė ir savo itin galingą pozityvią pusę, kurioje glūdėjo esminiai naujosios pasaulinės Imperijos, į kurią mes dabar įžengiame, bruožai. Veiksniai, sukėlę senojo imperinio pasaulio krizę, tapo naujojo pamatais. Vientisa (undifferentiated) masė, tiesiog savo buvimu sugebėjusi sugriauti moderniąją tradiciją ir jos transcendentinę galią, dabartyje iškyla kaip galinga produktyvi jėga ir nesulaikomas vertės šaltinis. Nauja gyvybė, beveik panaši į barbariškas jėgas, palaidojusias Romą, gaivina imanentinę plotmę, kurią europietiško Dievo mirtis mums paliko kaip mūsų horizontą. Kiekviena Europos Žmogaus krizės ir Europos Imperijos idėjos žlugimo teorija tam tikra prasme yra liudijimas, kad esama naujų gyvybinių masių jėgų, arba, kaip labiau patinka mums, daugybės troškimo. Nuo kalnų viršūnių tai paskelbė Nietsche: „Aš susiurbiau į save Europos dvasią – dabar aš noriu smogti atgal!“. Perėjimas anapus modernybės reiškia perėjimą anapus eurocentrizmo barjerų ir transcendencijų ir leidžia kalbėti apie imanentinę plotmę kaip apie išskirtinę politikos teorijos ir praktikos erdvę.
Praūžus pirmajam pasauliniam karui tie, kurie dalyvavo didžiosiose skerdynėse, desperatiškai bandė suvokti ir suvaldyti krizę. Prisiminkime Franzo Rosenzweigo ir Walterio Benjamino liudijimus. Jų abiejų manymu, tam tikra sekuliari eschatologija galėjo tapti krizės patirčių išlaisvinimo mechanizmu. Turėdami istorinę karo ir kančių patirtį, o taip pat matyt turėdami būsimo holokausto nuojautą, jie bandė atrasti viltį ir atpirkimo šviesą. Tačiau šiam bandymui nepavyko išvengti galingo dialektikos smūgio. Žinoma, dialektika, prakeiktoji dialektika, apglėbusi ir patepusi europietiškas vertybes, jau buvo tuščiavidurė, ir dabar ji buvo apibrėžiama tik negatyviai. Tačiau apokaliptinė erdvė, kurioje toks misticizmas ieškojo išlaisvinimo ir atpirkimo, visgi buvo pernelyg įsipainiojęs į krizę. Tai su liūdesiu pastebėjo Benjaminas: „Praeitis visad turi slaptą sąrašą, kuris nurodo į išganymą. <...> mes laukiami žemėje. Mat mūsų kartai, kaip ir kiekvienai prieš mus buvusiajai, duota silpna mesianistinė galia, į kurią pretenzijas reiškia praeitis.“    
Ši teorinė patirtis iškilo būtent ten, kur modernybės krizė buvo pati stipriausia. Kiti tos pačios šalies autoriai stengėsi atsikratyti dialektikos liekanų ir jos įtraukiančių galių. Tačiau mums atrodo, kad net stipriausi to laiko mąstytojai nesugebėjo nutraukti ryšių su dialektika ir krize. Pasak Maxo Weberio, suverenumo ir legitimumo krizė gali būti sprendžiama tik iracionaliai pasikliaujant charizmatiškomis figūromis. Pasak Carlo Schmitto, suverenių prktikų horizontas gali būti apvalytas tik grįžtant prie „sprendimo“. Tačiau iracionalia dialektika negalima išspręsti – netgi susilpninti – realios krizės. Galingas estetizuotos dialektikos šešėlis įšliaužia net į Heideggerio išblaškytos ir suskilusios būties piemens funkcijos sampratą.
Už tikrą šios situacijos aiškumą esame labiausiai skolingi eilei prancūzų filosofų, kurie po kelių dešimtmečių, septintajame dešimtmetyje, iš naujo perskaitė Nietzschę. Jį skaitydami jie perorientavo savo kritiką, o tai nutiko, kai jie pradėjo suvokti, jog dialektikos funkcionavimui atėjo galas, ir kai šis suvokimas buvo patvirtintas naujų praktinių, politinių patirčių, kurios sukosi aplink subjektyvumo kūrimą. Subjektyvumas buvo kuriamas kaip galia, kaip autonomiška sankloda, kurios negalima susiaurinti iki jokios abstrakčios ar transcendentinės sintezės. Dabar santykį tarp realios krizės vietos ir adekvataus atsako žymėjo nebe dialektika, bet atmetimas, pasipriešinimas, smurtas ir pozityvus būties įtvirtinimas. Jei trečiajame dešimtmetyje transcendencija buvo nukreipta prieš istoriją, atpirkimas – prieš korupciją, o mesianizmas – prieš nihilizmą, tai dabar taip pat buvo konstruojama ontologiškai apibrėžta pozicija „anapus ir prieš“, pereinanti anapus bet kokių įmanomų dialektikos liekanų. Tai buvo naujasis materializmas, paneigęs bet kokį transcendentinį elementą ir sudaręs sąlygas radikaliam dvasiniam persiorientavimui.
Norint suvokti šio perėjimo gelmę, vertėtų įdėmiai pažvelgti į tai, kaip jis buvo suvoktas ir numatytas Ludwigo Wittgensteino filosofijoje. Ankstyvieji Wittgensteino kūriniai suteikė naują gyvybę XX a. pradžios Europos filosofijoje dominavusioms temoms: jis juose aptarė gyvenimo sąlygas jutimų dykumoje ir prasmės paieškas, siejo totalybės misticizmą ir ontologinę subjektyvumo kūrimo tendenciją. Iš šiuolaikinės istorijos ir jos dramos, nuo kurios buvo nuplėšta dialektikos kaukė, Wittgensteinas pašalino bet kokius netikėtumus. Desperatiškai bandant atrasti darną krizės metu, istorija ir patirtis tapo materialistinio ir tautologinio subjekto perkūrimo erdve. Pirmojo pasaulinio karo sūkuryje Wittgensteinas rašė: „Tai, kaip viskas yra, yra Dievas. Dievas yra tai, kaip viskas yra. Tik iš mano gyvenimo unikalumo įsisąmoninimo kyla religija – mokslas – ir menas“. Ir toliau: „Ir šis įsisąmoninimas yra pats gyvenimas. Ar galėtų egzistuoti etika, jei be manęs neegzistuotų jokia gyva būtybė? Jei etika turi būti kažkas fundamentalaus: taip! Jei aš teisus, tai etiniam sprendimui nepakanka to, kad pasaulis yra duotas. Tuomet pasaulis pats savaime nėra nei geras, nei blogas. Gėris ir blogis įeina tik per subjektą.O subjektas nepriklauso pasauliui, bet jis yra pasaulio riba“. Wittgensteinas smerkia karo Dievą ir daiktų dykumą, kurioje gėris ir blogis jau yra neatskiriami, pastūmėdamas pasaulį ant tautologinio subjektyvumo ribos: „Čia matyti, kad solipsizmas, jei jo griežtai laikomasi, sutampa su grynu realizmu“. Tačiau ši riba yra kūrybinga. Alternatyva visiškai tampa duotybe tada ir tik tada, kai subjektyvumas išvedamas anapus pasaulio: „Mano sakiniai aiškina tuo, kad tas, kas mane supranta, galiausiai atpažįsta juos kaip beprasmius, kai jais, ant jų, per juos žengia. (Jis turi, taip sakant, numesti šalin kopėčias po to, kai jomis užlipo.) Jis turi įveikti šiuos sakinius, tuomet jis mato pasaulį teisingai“. Wittgensteinas suvokia, kad ateina galas visoms įmanomoms dialektikoms ir bet kokiai prasmei, kuri glūdi pasaulio logikoje, o ne ribiniame, subjektyviame prasilenkime su ja.
Tragiška šios filosofinės patirties trajektorija mums leidžia užčiuopti tuos elementus, kurie pavertė modernybės krizės ir Europos idėjos žlugimo nuojautą (negatyvia, bet būtina) artėjančios Imperijos  atsiradimo sąlyga. Šie autoriai buvo dykumoje šaukiantys balsai. Dalis šios kartos žmonių pateks į naikinimo stovyklas. Kiti išsaugos krizę tikėdami sovietinės modernizacijos iliuzija. Dar kiti – pastebima šių autorių dalis – bėgs į Ameriką. Jie iš tiesų buvo dykumoje šaukiantys balsai, tačiau jų retos ir pabiros užuominos apie gyvenimą dykumoje suteikia mums galimybę pažvelgti į daugybės galimybes naujojoje postmodernios Imperijos realybėje. Šie autoriai pirmieji apibrėžė visišką artėjančios Imperijos deteritorizacijos būvį, ir jų situacija tokiame būvyje buvo tokia pati, kaip šiandieninė daugybės situacija. Neigimas, atsisakymas dalyvauti, viską apgaubiančios tuštumos atskleidimas – taip kategoriškai susivokiama esant imperinėje tikrovėje, kuri pati nusakoma kaip krizė. Imperija yra dykuma, ir krizė šiame etape netskiriama nuo istorinių tendencijų. Jei senajame pasaulyje imperinė krizė buvo laikoma natūralios ciklinės istorijos produktu, jei moderniajame pasaulyje krizė buvo aptinkama eilėje laiko ir erdvės aporijų, tai dabar krizė tampa nebeatsiejama nuo Imperijos praktikų. Tačiau XX amžiaus krizės teoretikai mums byloja, kad šioje deteritorizuotoje ir belaikėje erdvėje, kurioje kuriama naujoji Imperija, šioje prasmės dykumoje, krizės įrodymu gali tapti paskiro ir kolektyvinio subjekto – galingos daugybės – realizavimasis. Daugybė įskiepijo savyje erdvės ir fiksuoto laiko trūkumą; ji mobili ir lanksti, o ateitį suvokia kaip į visas puses besišakojančių galimybių visumą. Atsiveriančią bet kokiai prasmei aklą imperinę visatą pripildo įvairiopa besikuriančio subjektyvumo visuma. Žlugimas – tai nebe Imperijos ateities lemtis, tai – jos dabartinė tikrovė.


[1] Žodžių žaismas: future perfect tense – būsimasis baigtinis laikas, tačiau perfect reiškia tobulas, nuostabus.

2012 m. birželio 18 d., pirmadienis

Kasparas Pocius. Bendrinis intelektas ir pasipriešinimas kapitalui socializuoto darbo epochoje (II)


Šiuolaikinis socializuotas darbas

Septintojo dešimtmečio socialiniai judėjimai sudavė rimtą smūgį fabriko visuomenei Vakaruose. Kaip sakė Michelis Foucault ir Gilles‘as Deleuze‘as, fabrikinę disciplinos visuomenę keičia kontrolės visuomenė. Ši permaina, autonomistų ir daugybės kitų teoretikų manymu, buvo neišvengiama dėl keinsistinėje „gerovės valstybėje“ išaugusio nepasitenkinimo pilka fabrikine darbo disciplina, vartojimo ir spektaklio visuomenės skurdu. Kita vertus, dirbančiųjų klasė tame dešimtmetyje ne tik tapo itin stipria jėga, bet ir suvokė savo įvairialypumą – buvo suvokta, kad, skirtingai nei manė klasikiniai marksistai, kapitalizmas išnaudoja ne vien fabrikuose dirbančius baltuosius vyrus. Šalia šių stereotipinių proletariato figūrų tapo matoma daug kitų išnaudojamų ar pajungtų socialinių jėgų, ir kad ligtolinės dirbančiųjų klasės institucijos pačios dominavo dirbančiųjų pasipriešinime, subordinuodamos save kapitalo galiai. Buvo suvokta, kad pasipriešinimas kapitalui nebūtinai turi būti laikomas dviejų apibrėžtų klasių kova. Šiuolaikiniai filosofai ir socialiniai teoretikai disciplinų ir hierarchijų graduojamą fabriko visuomenę vadina vidumi, tačiau būtent išorės – visos visuomenės, jos poreikių, geismų ir kūrybinių sugebėjimų – užkariavimas tapo išskirtiniu šiuolaikinio kapitalizmo bruožu. 
Kapitalizmo galios mechanizmai suvokė, kad pasipriešinimo išjudintos fabriko sienos griūva, ir kad norint atgaivinti kapitalistinę ekonomiką reikalingas realus visos visuomenės įtraukimas (real subsumption) į kapitalo gamybos procesą. Kaip „Imperijoje“ teigia Michaelas Hardtas ir Negri, „Marxas sąvoka „formalus įtraukimas“ įvardija procesus, kurių metu kapitalas į savuosius gamybinius santykius įjungti darbo praktikas, kurios atsirado anapus jo valdų“. Taigi, formalus įtraukimas vyksta ekstensyvios kapitalo plėtros metu, yra neatskiriamas nuo naujų rinkų įjungimo į pasaulinę rinką ir nuo valstybinio imperializmo. Tuo tarpu realus įtraukimas vyksta globalinės kapitalistinės visuomenės viduje, kapitalizmas nebe plečiasi erdvėje, o intensyvėja savo paties ribose. Kaip teigiama minėtoje knygoje, „Realaus įtraukimo metu darbo integracija į kapitalą tampa daugiau intensyvi nei ekstensyvi, ir visuomenė vis labiau tampa ištisai formuojama kapitalo“ (Hardt, Negri 2000: 255). Autonomistų teoretikas Mario Tronti jau septintajame dešimtmetyje rašė, kad „visa visuomenė funkcionuoja kaip gamybinis elementas“ (Dyer Witheford 1999: 134-135). Realaus įtraukimo į kapitalą stadijoje atsidūrusią visuomenę autonomistai vadina socialiniu fabriku: neapmokamas darbas namuose padeda reprodukuotis darbo jėgai, aukštųjų mokyklų indoktrinuojami ir intelektualinį darbą dirbantys studentai taip pat laikomi dirbančiųjų klasės dalimi. Kartu su Marxu būtų galima pasakyti, kad kapitalas ne be naujausiųjų technologijų pagalbos suobjektyvino, įtraukė į vertės gaminimo mechanizmus ne tik žmogaus bei visuomenės (populiacijos) gyvenimą, bet visus jo gyvybinius procesus. Marxo posakis, kad „labiausiai ištobulintos mašinos priverčia darbininką dirbti daugiau, nei dirba laukinis“ (Marx 1993:708-709), visiškai tiksliai apibūdina šiandieninių dirbančiųjų patirtis: mokslininkui, su baime laukiančiam projekto pabaigos, programuotojui, 18 valandų per dieną praleidžiančiam prie kompiuterio ekrano ar kasininkei, kuri neturi galimybės netgi pasinaudoti tualetu, suprasti šį Marxo teiginį visai nesunku. Kita vertus, mūsų poilsis, virstantis nesibaigiančiu prekių pramogų vartojimu, taip pat yra „suobjektyvinamas“ ir tampa kapitalistinės pelno apytakos dalimi – tokiu būdu išnyksta perskyra tarp darbo ir poilsio.    
Štai čia galima prisiminti Marxo socialinio individo, bendrinio intelekto ir objektyvizuoto darbo sampratas. Marxo „Fragmente“ postuluojamas socialinis individas šiuolaikiniame kontekste virsta autonomistų postuluojamu socializuotu dirbančiuoju.
Kaip teigia Negri, socializuotas dirbantysis dirba „fabrike“, kuris informacinių technologijų dėka pasklido visoje visuomenėje – vadinamajame „fabrike be sienų“ (Dyer – Witheford 1999:156). Keičiasi pats darbo procesas – jei tradiciniai gamybos centrai buvo automatinės konvejerinio darbo linijos, tai aštuntajame dešimtmetyje, po neoliberaliosios restruktūrizacijos, įmonės pradėjo taikyti „lankstesnius“ darbo principus: jose paliekamas nedidelis nuolatinių darbuotojų branduolys, o aplink jį telkiamas atsitiktinės darbo jėgos kontingentas – nepilną darbo dieną dirbantys, laikini darbuotojai, „juodadarbiai“, neformalūs darbuotojai bei tie, kurie naudodamiesi ryšio priemonėmis dirba namuose(Dyer – Witheford 1999:157). Taip buvo ne tik patenkintas maištaujančio jaunimo troškimas nebūti pririštiems prie savo darbo vietų bei turėti daugiau laisvo laiko, bet ir atsirado galimybė kapitalizmui padidinti santykinę pridedamąją vertę gyventojų reprodukcijos sąskaita. Šia prasme Franco Berardi – Bifo buvo teisus: didesnė dirbančiųjų laisvė atneša dar didesnę laisvę kapitalui, kuris „turi būti absoliučiai laisvas, kad galėtų paplisti kiekviename žemės kampelyje ir atrasti truputėlį žmogaus laiko, kurį galėtų išnaudoti už labiausiai apgailėtiną atlyginimą“ (Berardi 2009:34).
Silpnindamas iki aštuntojo dešimtmečio ekonominę plėtrą išgyvenusiose šalyse dominavusį antrinį (apdirbamosios pramonės) sektorių, kapitalas stiprina tretinį (paslaugų) sektorių. Pavyzdžiui, ankstesnį feminisčių reikalavimą atsižvelgti į neapmokamą jų darbą kapitalas „patenkino“, moterų darbą namuose perkeldamas į greito maisto restoranus, namų tvarkymą, vaikų priežiūrą, sveikatos apsaugos sferą ir surogatinę motinystę. Kita vertus, kintamąjį kapitalą šiuolaikinės gamybos procese dar sparčiau nei Marxo laikais keičia pastovusis kapitalas – skaitmeninės, kompiuterinės technologijos, kurios ne tik kaupia informaciją, bet ir skatina plėstis komunikacijos tinklus, kuriuose gamintojai galėtų keistis informacija su vartotojais ir taip kelti kapitalo kaupimo mechanizmų efektyvumą.
Vienas pagrindinių šiuolaikinės kapitalistinės gamybos bruožų – darbo fraktalizacija. Berardi teigia, kad darbo laikas „fraktalizuojamas, tai yra, redukuojamas į minimalius fragmentus, kuriuos galima surinkti iš naujo; fraktalizacija kapitalui leidžia nuolat atrasti sąlygų mokėti minimalius atlyginimus“ (Berardi 2009:34). Daugelis stambių įmonių savo pavaldiniams taiko savanorystės principus, nemažai darbdavių samdo darbuotojus bandomajam laikotarpiui ir atleidžia juos jam pasibaigus.
Visa tai leidžia įsigalėti šiuolaikiniam darbo santykių principui – prekarizacijai (ag. precarious – rizikingas, nesaugus, nestabilus, negarantuotas, priklausomas nuo kitų valios). Šiuo terminu sociologai vadina visą eilę susijusių reiškinių, apimančių nesaugaus įdarbinimo, netipiško ir nereguliaraus darbo santykių sferą. Į ją įeina trumpalaikis įdarbinimas, įdarbinimas pagal sutartį arba nepilnu etatu; projektinis arba laisvai samdomas darbas, orientuotas į produktą ir apmokamas pagal dirbančiojo pateikiamo produkto kokybę; darbas, kuris yra organizuojamas nepaisant egzistuojančių socialinės apsaugos, nedarbo pašalpos, sveikatos ir motinystės pašalpos sistemų; darbas, kuriam būdingas vis didesnis nacionalinis, regioninis ar globalus mobilumas bei dirbančiųjų gebėjimas dirbti įvairiuose darbo sektoriuose; toks darbas apima itin plačią samdomo darbo gamą – pradedant nepakankamai apmokamu darbu, kurį dirba skurdžiausiųjų sluoksnių dirbantieji ir baigiant brangiai apmokamu vadybininkų darbu (jį dirba elitiniu vadinamas kognitariatas) (Papadopoulos 2008:226). Galiausiai prekariškas darbas suvokiamas kaip toks darbas, kai dėl greitos įdarbintųjų kaitos tampa nebeįmanoma organizuoti profsąjungų, nors esama pastangų burtis ir kovoti kartu. Kaip pabrėžia Bifo ir daugelis kitų tyrinėtojų, rizika ir nestabilumas toli gražu nėra naujas fenomenas kapitalistinių darbo santykių perspektyvoje – su kelių dešimtmečių išimtimi po antrojo pasaulinio karo, kuomet išsiplėtojusio kapitalizmo šalyse po ilgų dirbančiųjų kovų įsigalėjo keinsistinė gerovės valstybė, šie santykiai apima visą kapitalizmo istoriją. Kita vertus, galima sakyti, kad formalaus įtraukimo epochoje, kai anapus kapitalistinių santykių egzistavo nesuprekinti arba ne iki galo suprekinti bendruomeniniai ryšiai, prekarizacijai buvo įmanoma priešintis ryžtingiau nei dabar, kai pats gyvenimas tampa prekariškas, nesaugus.      
Dyeris – Withefordas primena kitą radikalų darbo socializacijos aspektą – ribos tarp apmokamo ir neapmokamo darbo ištrynimą. Kaip sako šiuolaikinio kapitalizmo tyrinėtojai, dabar į gamybos procesą tiesiogiai įtraukiamas ne tik žmonių darbas, bet ir jų mokymasis, vartojimas, apsipirkimas ir pramogavimas (Dyer Witheford 1999:156-157). Šį pokytį galima susieti su Deleuze‘o kontrolės visuomenės samprata; pasak jo „Disciplinos visuomenėse tekdavo viską pradėti iš naujo (pereinant iš mokyklos į kareivines, iš kareivinių į gamyklą), o kontrolės visuomenėse niekuomet nieko nepabaigi – verslas, mokymasis ir karinė tarnyba egzistuoja kartu kaip metastabili tos pačios moduliacijos būsena, kaip tam tikra universali deformacija“ (Deleuze 2012).
Savo Fragmente Marxas mini ir technologijos mokslus, kurie pramoninės gamybos epochoje užėmė dominuojančią vietą, nes buvo tiesiogiai susiję su materialios gamybos plėtra bei kapitalistinio kaupimo augimu (Marx 1993:705). Studijos šiuolaikiniame pasaulyje išlieka vienu iš kapitalistų ir dirbančiųjų strategijų sankirtos taškų. Kylantys studijų mokesčiai yra tik viena medalio pusė, nors paskolų garantijos įvairiose šalyse skiriasi (o jau patys kapitalistiniai santykiai švietimo institucijose rodo, kad studentai yra sąmoninga dirbančiųjų klasės dalis, ir jų kovos vertintinos kaip dirbančiųjų klasės kovos). Kita medalio pusė – universitetai visiškai pajungiami rinkos poreikiams, liberalizuojami, mažinama nekonkurencingų mokslo programų, grasinama uždaryti ištisus filosofijos ir humanitarinių mokslų fakultetus, remiamas tik verslui ir administravimui  giminingų mokslo šakų augimas, prižiūrimas korporacijų ir biurokratijos. Jaunas aukštąjį išsilavinimą gaunantis žmogus tampa tik „žmogiškuoju ištekliumi“, neįsivaizduojančiu gyvenimo be sėkmingos karjeros ir bandymo įsitvirtinti, tai yra, nuolatinės baimės likti be finansinės paramos, be „stogo“. Tai lemia ne tik neribotą biurokratijos ir kadrų armijos augimą, bet ir absoliutų mokslinės autonomijos netekimą – mokslui sąlygas diktuojant korporacijoms, tampa neįmanoma kritikuoti jų pelno siekimu paremtus sprendimus, o humanitarinės srities intelektiniame lauke išlieka tik esamos santvarkos apologetai – kitokios, kritiškesnės minties atstovus bandoma išstumti arba paversti juos konformistais. Visa tai pasauliniam akademinių kritikų tinklui „Edu-Factory“ leido paskelbti: „Fabrikas persikėlė į universitetą“ (Edu-Factory 2012). Kita vertus, būtina akcentuoti ir dirbančiųjų lavinimosi problemas – kursus lankantys dirbantieji įgyja ne tik dalykinių žinių, jiems skiepijamas lojalumas ir ištikimybė egzistuojantiems santykiams su prievartiniu darbu ir vadovais.
Socializuoto dirbančiojo pasaulyje kapitalas susiurbia visą gyenimą. Būti socializuotam reiškia tapri produktyviu, būti subjektu reiškia būtų pajungtam kapitalistinės vertės diktatui – ne tik kaip darbuotojui, bet ir kaip tėvui, pirkėjui, studentui ir tam, kuris dirba namuose, kaip komunikacinių tinklų auditorijos nariui ir netgi genetinės informacijos pernešėjui.
Knygoje „Daugybė“ Hardtas ir Negri teigia, kad paskutiniaisiais XX a. dešimtmečiais fabrikinis darbas prarado savo hegemoniją ir užleido vietą „nematerialiam darbui“, tai yra, darbui, kurio metu kuriami nematerialūs produktai – toks darbas yra susijęs su žiniomis, informacija, komunikacija ir tarpusavio emociniai ryšiai. Jei kognityvinis darbas informacinėje ir intelektinėje sferoje reikalauja intelektinių, lingvistinių arba analitinių problemų sprendimo, reikalauja kurti idėjas, simbolius, kodus, tekstus, vaizdus, tai afektyvus darbas kuria arba manipuliuoja žmonių emocijomis (Hardt, Negri 2005:108). Kita vertus, tarp šių socializuoto darbo formų nebėra jokios atskirties – privalėjimas mokėti bendrauti su bendradarbiais ir klientais yra bet kokio šiuolaikinio darbo sine qua non. Tokį darbą dirba paslaugų sferos dirbantieji, ligonių slaugės, sekretorės, kavinių padavėjai. Kita vertus, nematerialus darbas beveik visada susipina su materialiu, apmokamu darbu – reklamos darbuotojams genialios idėjos gali gimti vidurnaktį, o slaugės darbas reikalauja ne tik švelnaus bendravimo su ligoniu, bet ir pakeisti jo patalynę ir t.t. Tokiu atveju, kaip sako Hardtas ir Negri, afektyvi gamyba, tapdama samdomo darbo dalimi, gali sąlygoti dar didesnį susvetimėjimą – parduodamas pats sugebėjimas kurti žmogiškus ryšius, „kažkas nepaprastai intymaus tampa boso ar kliento kontrolės objektu“(Hardt, Negri 2005, 111).
Jei, kaip sako Antonio Negri, kapitalas socializuojasi norėdamas išardyti dirbančiųjų kompoziciją fabrike, jei šis pabėgimas suteikia jam galimybę kurti realiu įtraukimu pagrįstus kapitalistinius santykius, kurie apimtų visą globalinę visuomenę, tai nereiškia, kad atėjo galas konfliktams: juose dabar akcentuojamas nebe vien kapitalistinis išnaudojimas, bet ir nacionalistinis, rasinis, seksistinis dominavimas. Kovose nebėra dominuojančio centro – fabriko, jos pasklido privačiose namų erdvėse, mokyklose, universitetuose, ligoninėse, žiniasklaidoje, jos įgyja ne tik streikų ar konfrontacijų darbo vietose formą, bet taip pat tampa pasipriešinimu socialinių garantijų naikinimui bei diržų veržimo politikai, reikalavimais užtikrinti galimybę pretenduoti į socialines garantijas, sustabdyti ekologinę taršą (pg: Dyer Witheford 1999:159).
Dirbančiųjų  kovoms ir jų judėjimų kūrimuisi šiuolaikinėje kapitalizmo stadijoje iškyla dviejų tipų    organizacinės ir psichologinės kliūtys. Kaip jau minėjome, vienas iš XX a. 8 dešimtmečio kapitalo restruktūrizacijos tikslų buvo „darbo išlaisvinimas“ iš disciplinuoto fabriko režimo, pasibaigęs kapitalo išsilaisvinimu nuo kintamojo kapitalo – darbo jėgos – spaudimo. Šiuo metu kapitalizmo kritikai kalba apie naują kapitalo plėtros paradigmą – semiokapitalizmą, susijusį su jau minėta tendencija, kad šiuolaikinis kapitalizmas vis labiau siejamas su žinių, komunikacijos ir emocijų (arba afektų) sfera, kurią šiuolaikinio kapitalizmo kritikas Franco Berardi – Bifo vadina infosfera. Bifo daro išvadą, kad jei Deleuze‘as ir Felixas Guattari savo knygoje „Antioidipas“ kalba apie nuolatines geismo mašinų patiriamas represijas, tai, priešingai, šiuolaikiniame pasaulyje bandoma, viena vertus, nepaliaujamai stimuliuoti žmogiškąjį geismą ir energiją, kita vertus, kiek įmanoma susieti juos su sistema. Žmogaus gyvenimas, visi jo gyvybiniai procesai ir jo energija tampa kapitalo žmogiškuoju ištekliumi. Bifo teigia, kad sąsaja tarp žmogiškosios kūrybinės veiklos bei ją išnaudojančio ir susiurbiančio kapitalistinio mechanizmo leidžia atsirasti, viena vertus, kapitalistiniam gamybos pertekliui, kuriam svetima bet kokia konkrečių žmogaus poreikių logika, kita vertus – psichinėms patologijoms, kurias skatina būtent infosferos atsiradimas. Jei Freudas visuomenėje vyraujančiu nerviniu sutrikimu laiko neurozę, atsirandančią slopinant geismą, tai Bifo sako, kad šiandien didesne problema tampa psichozė, asocijuojama su energijos ir informacijos pertekliumi. Kalbėdamas apie šiandieninę „Facebooko“ kartą, Bifo pabrėžia žmogaus nervų sistemos energijos pajungimą infosferai, informacijos perteklių, nuolatines pastangas pritraukti mūsų dėmesį. Mūsų hiperaktyvumas dalyvaujant socialiniuose tinkluose priverčia mus pajusti kūniško kontakto stoką ir tampa infosferoje veikiančio individo dvasinės ir fizinės vienatvės priežastimi. Negana to, neoliberalizme įtvirtinta konkurencijos darbo rinkoje dogma susijusi su agresyvumo skatinimu. Nuolatinis nervų sistemos energijos pajungimas infosferai tampa psichinių perkrovų (panikos, dėmesio sutrikimų,) priežastimi, o tarpkūniško ryšio stygius dažnai baigiasi depresija, autizmu ir pan. Mūsų energijos ir emocijų (afektų) pajungimą kapitalistinei medijų sąsajai liudija šiuolaikinė populiarioji kultūra, ypač talentų šou, iš kurių ypač gerai matyti, kaip kapitalistinis spektaklis veikia žmonių emocijas, ir kaip žmonių kūrybingumas betarpiškai pajungiamas kapitalistinės konkurencijos aksiomoms (Berardi 2012). Čia būtų galima pasitelkti Paolo Virno virtuozo sąvoką ir teigti, kad tai, kad virtuozas nekuria produkto, yra bendrinio intelekto laimėjimas (Virno 2004:52). Tačiau kartu toks konkuruojantis virtuoziškumas, kaip ir daugelis kitų šiuolaikinės kultūros ir kūrybinių industrijų reiškinių, kuria absoliučią pridėtinę vertę kapitalui ir yra automatiškai suprekinamos.
Kita vertus, fragmentuotai, išsibarsčiusiai darbo jėgai darosi vis sunkiau išlaikyti tarpusavio solidarumą. Žinoma, svarbiu faktoriumi tampa organizacijų ir judėjimų įdirbis, per ilgus metus įgytas dirbančiųjų pasitikėjimas organizavimosi galia. Šiuo metu bent jau Europoje jis yra itin menkas ne tik dėl neoliberalių darbo santykių spaudimo, bet ir dėl pačių profsąjungų biurokratinio sukalkėjimo, jų puoselėjamų reformistinių strategijų neadekvatumo. Kita vertus, ekstremalus dirbančiųjų susvetimėjimas vis dažniau užkerta kelią jų bendram veiksmui – netgi tos profsąjungos, kurios stengiasi puoselėti kovingesnes strategijas, susiduria su didžiule solidarumo problema: direbantieji, padedant profsąjungoms iškovoję pergales kovoje su darbdaviais, palieka pačias profsąjungas – solidarizavimasis su kitais dirbančiaisiais jiems tampa neaktualus. Tą patį galima pasakyti apie tarptautinį solidarumą – pavyzdžiui, prieš krizinę diržų veržimo politiką kovojantys Graikijos dirbantieji nesulaukė pasaulinio palaikymo, kai kurie darbo klasės atstovai be užuolankų  vertina sukilusius graikus iš kapitalistinės „darbo etikos“ perspektyvos – laiko juos tinginiais, už kuriuos reikės „atidirbti“ kitiems. Šie ir kiti pavyzdžiai liudija, kad šiuolaikiniame pasaulyje, kaip pasakytų šiuolaikinis prancūzų revoliucinis mąstytojas Jacques‘as Camatte‘as, kapitalizmui pavyko „prisijaukinti žmogų“ – šiuolaikinė kapitalistinė gamyba, vartojimas ir reprodukcija leidžia išlikti ne tik kapitalistiniams santykiams, bet ir jų atspaudams visuomenių mentalitete.



Vietoje išvadų: (ne)realizuota bendrinio intelekto galia

Turint omenyje socializuotos darbo jėgos padėtį šiuolaikinėje kapitalistinės gamybos stadijoje – socialiniame fabrike, kalbėti apie bendrinį intelektą ir jo išlaisvinimą iš kapitalistinių galios santykių yra nepaprastai sudėtinga. Pirmiausiai kyla klausimas, kieno pusėje šiandien yra bendrinis intelektas – kapitalistinio socialinio fabriko, kuriame pastovusis kapitalas ir gyvoji darbo jėga susijungia nuolat kurdami ir atkurdami kapitalistinius santykius, ar gamybinių jėgų, kurios nori išsilaisvinti iš šio fabriko. Apie tai savo tekstuose yra kalbėjęs Felixas Guattari. Dviprasmišką mūsų padėtį šiame technologijų amžiuje ir kartu dabartinį bendrinio intelekto būvį viename savo tekste jis apibrėžia tokiais žodžiais:
„Tariama galimybės naudotis duomenimis ir žiniomis demokratizacija atskiriama nuo galimybės tuos duomenis tobulinti; antropologinių strategijų daugėjimą, kultūrų maišymąsi visoje planetoje paradoksaliai lydi partikuliarumo, rasizmo, nacionalizmo iškilimas; technologinių, mokslinių ir estetinių tyrimų plėtra vyksta bendroje sutemų ir nevilties atmosferoje“. (Guattari 1996:95)
Guattari pripažįsta, kad šiuolaikinė visuomenės subjektyvacija, jos tapsmas vis labiau priklauso nuo mašinų, kompiuterizacijos. Tačiau jis teigia, kad žmonėms nėra prasmės nusigręžti nuo mašinų,, bet statyti tarp jų tiltus, užtikrinti tarp jų naujas ir patikimas sąjungas. Pasak jo, šiandienos informacijos ir komunikacijos mašinos ne tik perteikia reprezentacinius (galios struktūrų perteikiamus) turinius, bet ir prisideda prie naujų individualios ir kolektyvinės raiškos asambliažų kūrimo“ (Guattari 1996:103). Jis retoriškai klausia, kodėl revoliucinis permainų informatikos, telematikos, robotizacijos, automatizacijos, biotechnologijų srityse potencialas iki šiol leido išlikti monstriškoms, į susvetimėjimą vedančioms sistemoms, masinės žiniasklaidos slogučiui ir infantiliškai konsensuso politikai. Galiausiai, klausia Guattari, kaip galima atsijungti nuo segregacinių kapitalistinių vertybių ir duoti laisvą valią pabusiančiai intelekto, jautrumo ir kūrybingumo revoliucijai? Tokią revoliuciją kitoje savo knygoje „Trys ekologijos“ jis vadina ekologine revoliucija, kuri turėtų apimti ne tik akivaizdžius, pastebimus objektus ir galios santykius, bet ir ne tokią pastebimą molekulinę sferą – jutimą, mąstymą, geismą (Guattari 2000:28).
Kas yra paskirybė? Tai – galimybė politiniais, etiniais ir estetiniais pagrindais perkurti savo asmenybę, leisti jai peržengti identifikacijos, vertybinės stagnacijos ribas, iš naujo atsiverti sociumui ir estetiniam pasauliui, iš naujo apmąstyti laiką, kūną, seksualumą. Guattari teigia, kad žmonija turi save suvokti naujai; aplinkoje, didžiuosiuose socialiniuose ir instituciniuose asambliažuose, o taip pat – pačiose intymiausiose individo fantazijų erdvėse turi atsirasti vietos naujam subjektyvumui, Individai privalo tapti vieningesni, o kartu – kuo skirtingesni. Skirtingumą kuriančiam heterogeniškumui Guattari ekosofijos projekte skiriama ypatinga vieta. Jis suprantamas kaip imanentinis paskirybės kūrimas, savo esme priešingas transcendentiniam, universalizuojančiam, redukciniam homogeniškumui, kurį stebime šiuolaikinėje infosferoje. Heterogeniškumas leidžia atsiskleisti geismui, formuotis tapsmui, kuris gali prisitaikydamas prie savo aplinkos ją transformuoti.  
Hardtas ir Negri savo „Daugybėje“ kalba apie tai, kad vėlyvajame kapitalizme iškilęs nematerialus darbas leidžia nepaprastai ištobulėti bendriniam intelektui. Kalbėdami apie šiuolaikinį darbo jėgos tapsmą daugybe, jie, kaip ir Paolo Virno, pabrėžia, kad kuriantis šiai daugybei išnyksta skirtis tarp ekonominės ir politinės socialinių santykių sferos; „ekonominių gėrybių gamyba tampa socialinių santykių ir galiausiai pačios visuomenės gamyba“ (Hardt, Negri, 2005:350). Pasak jų, būsimoji šios naujos ateities visuomenės institucinė struktūra bręsta afektyviuose, kooperaciniuose ir komunikaciniuose socializuotų gamintojų tarpusavio santykiuose. Naudojantis Hardto ir Negri terminologija galima daryti pusiau dialektinę išvadą, kad jei visą šiuolaikinę visuomenę ir socialinę erdvę įtraukiantis socialinis fabrikas susaisto jas kapitalistinių santykių pančiais, tai vadinamojoje Imperijoje augantis ir bręstantis bendrinis intelektas tampa pokyčių, revoliucijų ir juos įkvepiančio maištingumo katalizatoriumi – steigiamąja galia, kurią įkūnijanti daugybė sugebės pereiti anapus tų kapitalistinių santykių. Galima tik klausti, ar tokia steigiamoji galia yra efektyvi, ar skirčiai tarp jos virtualumo ir kapitalistinės realybės nelemta virsti bedugne. 
Yra ir empirinių įrodymų, kad šiuolaikinis darbo judėjimas gali panaudoti bendrinį intelektą, kad nusikratytų savo išnaudotojų. Tai įrodo pasaulinis alternatyvios žiniasklaidos tinklas Indymedia, tapęs realiu bendruomenių savižinos, įvairių masinių susibūrimų koordinavimo, radikalių strategijų kūrimo instrumentu. Svarbų vaidmenį pastarųjų kelių metų judėjimuose suvaidino socialiniai tinklai, kurių įtakos vis dėlto nereikėtų fetišizuoti – šie fenomenai kone akivaizdžiausiai apibūdina abu bendrinio intelekto „lazdos galus“ – tiek jo visišką priklausomybę nuo kapitalistinės aksiomatikos, tiek jame glūdintį revoliucinį potencialą. Naujosios technologijos prie nuo kapitalo nepriklausomo bendrinio intelekto plėtros prisideda tiek, kiek leidžia kurti antikapitalistinę arba nuo jo nepriklausančią – autonomišką – socialinę erdvę (-es).
Turint omenyje visus per pusantro šimtmečio nuo Marxo „Fragmento apie mašinas“ įvykusius pokyčius kapitalistinėje visuomenėje, klausimas apie gamybinių jėgų ir gamybos būdo santykius išlieka nepaprastai svarbus. Gyvosios darbo jėgos (arba daugybės) sąjunga su kapitalizmo galiai įkūnyti skirtomis technologijomis turi būti paremta tos jėgos (arba jėgų) valia nusikratyti kapitalistinių santykių. Pats bendrinis intelektas gali būti kuriamas tik kartu su pasipriešinimo išnaudojimui strategijomis. Galiausiai bendrinio intelekto perspektyva leidžia kalbėti apie komunistinės visuomenės kūrimą kapitalistinės visuomenės viduje – Imperijoje, ir pakeisti klasikinę marksistinę revoliucinę paradigmą nedialektine socialinių jėgų išsilaisvinimo ir heterogenizacijos paradigma, bet tai įmanoma tik palaipsniui nutraukiant kapitalistinių santykių grandines ir puoselėjant laisvų paskirybių tarpusavio ryšius. Todėl verta kalbėti labiau ne apie kapitalistinį pasaulį nušluosiančią revoliuciją, o apie individualias ir kolektyvines paskirybes, palaipsniui paliekančias kapitalistinio spektaklio sceną ir salę, nutraukiančias santykius su išnaudotojais. Spektaklinių susibūrimų ir akcijų norint nusikratyti kapitalizmo nepakanka – būtina puoselėti paskirybių ekologiją, atsiverti tapsmui ir skirtumui, kurti naujas subjektyvacijas, galinčias tapti naujos, visiškai kitokios visuomenės pagrindu.

NAUDOTA LITERATŪRA

„Bifo“ Berardi F. 2009. Precarious Rhapsody: Semiocapitalism and the Pathologies of the Post-Alpha generation. London, Minor Compositions.
Cleaver H. 2000. Reading Capital Politically. Anti/Theses/AK Press.
Dyer – Witheford. 1999. Cyber-Marx: Cycles and Circuits of Struggle in High Technology Capitalism. University of Illinois Press.
Guattari F. 1996. „Regimes, Pathways, Subjects“, in The Guattari Reader. Ed. G. Genosko. Blackwell Publishers Ltd.
Guattari F. 2000. The Three Ecologies. London, Athlone Press.
Marx K. 1993. Grundrisse: Foundations of the Critique of Political Economy (Rough Draft). Penguin Books.
Hardt M., Negri A. 2000. Empire. Cambridge: Harvard University Press.
Hardt M., Negri A. 2005. Multitude: War and Democracy in the Age of Empire. New York: Penguin Books.
Virno P. 2004. A Grammar of the Multitude. New York, Semiotext[e].

Berardi – Bifo F., „Cognitarian Subjectivation“, E-Flux http://www.e-flux.com/journal/view/183, 2012.06.06.
Deleuze G., „Prierašas apie kontrolės visuomenę“, Anarchija.lt http://www.anarchija.lt/teorija/26374-gilles-deleuze-prierasas-apie-kontroles-visuomene.html, 2012 06 06.
„The Edu-Factory Manifesto“, Edu-Factory http://www.edu-factory.org/wp/about/, 2012.06.06.

2012 m. birželio 14 d., ketvirtadienis

Kasparas Pocius. Bendrinis intelektas ir pasipriešinimas kapitalui socializuoto darbo epochoje (I)


Daugiau nei prieš pusantro šimtmečio Karlo Marxo sukurtas „Fragmentas apie mašinas“ ir šiandien tebėra įvairių filosofų, socialinių teoretikų ir socialinių judėjimų svarstymų objektas.  Šioje Kapitalo juodraščio, sutrumpintai visame pasaulyje vadinamo Grundrisse, ištraukoje Marxas įvardijo ne tik kapitalistinio gamybos proceso bei pačios kapitalizmo sistemos prieštaravimus masinės gamybos iškilimo laikotarpiu, tačiau nuspėjo ir šiuolaikinį konfliktą tarp socializuotų, išsilavinusių, komunikaciją ir kooperaciją ištobulinusių gamybinių jėgų ir kapitalistinio, į vertę ir pelną orientuoto gamybos būdo.
Kaip šiandien interpretuoti Marxo tekstą? Kokie prieštaravimai ir gamybinės jėgos iškyla šiandien, dominuojant postindustrinei informacijos ir paslaugų gamybai? Koks socializuoto dirbančiojo santykis mašinomis, ar ne naivu šiandien kalbėti apie jo pasipriešinimą kapitalistinei sistemai? Ar šiandien galima kalbėti apie visuotinį intelektą kaip apie gyvosios ir negyvosios darbo jėgos sąjungą, galinčią pakeisti kapitalizmą tokiu gamybos būdu, kuriame būtų orientuojamasi ne į produkto vertę ir iš jos išplaukiantį pelną, bet į visuomenės poreikius? Į šiuos klausimus bandysime atsakyti susiedami Marxo „Fragmentą“ šiuolaikinių socialinių judėjimų teoretikų tekstus, kurie aktualizuoja Marxo idėjas socialinių tinklų, kūrybinių industrijų ir greito maisto restoranų epochoje.

Esminiai Marxo teiginiai

Minėtame tekste Marxas iškelia mintį, kad kapitalizmo evoliucijos eigoje darbo priemonės ilgainiui tampa nebe dirbančiojo žmogaus valdomu instrumentu, bet fiksuotu kapitalu, tai yra, jos pajungiamos vertės gamybos mechanizmui. Šio proceso kulminacija yra automatinės mašinų sistemos atsiradimas. Marxas mašinų galią įsivaizdavo kaip automaton – mechaninį organizmą, kurį sudaro aibė mechaninių ir intelektinių organų, ir kuriam būdinga savieiga; dirbantieji tėra sąmoningos tokio mechanizmo jungtys, sraigteliai (plg: Marx 1993:692).. Marxas teigia, jog tokioje sistemoje vartojamoji (darbo) vertė pajungiama paties kapitalo poreikiams: darbo priemonė, anksčiau buvusi tiesiogine gamintojo nuosavybe, virsta paties kapitalo primesta ir jo interesus atitinkančia priemone. Mašina nėra individualaus dirbančiojo darbo priemonė. Ši priemonė skirta nebe tam, kad dirbantysis jos dėka perkeltų savo veiklą į produktą; priešingai, jis tampa gamybos sraigteliu, leidžiančiu mašinai apdoroti žalia, prižiūrinčiu jos darbą ir saugančiu ją nuo gedimų (Marx 1993:692). Mašina šalia dirbančiojo iškyla tarsi jam lygus ir jį iš darbo proceso pašalinti besikėsinantis organizmas, pasižymintis „virtuoziškais“ darbo įgūdžiais, turintis technologijos mokslų programuojamą „sielą“ bei, kaip ir darbininkas, pasižymintis vartojimo (kuro) reikmėmis. Kaip teigia Marxas, „dirbančiojo veikla, paversta gryna veiklos abstrakcija, yra nulemiama ir visokeriopai reguliuojama mašinų judėjimo, o ne atvirkščiai“ [ne dirbančiųjų veikla kontroliuoja mašinas] (Marx 1993:693). Abstrakcijos arba abstrakčiojo darbo samprata Marxui reiškia ne tik kapitalo galimybę organizuoti ir reguliuoti gamybos procesą, bet ir XIX a. vykusį perėjimą nuo profesionalaus prie masinio gamybos proceso, kuomet profesionalaus dirbančiojo vykdoma darbo instrumentų ir paties gamybos proceso kontrolė pakeičiama masine gamyba, kurioje kapitalas stengiasi sumažinti darbo jėgos vertę, sumažinti jos darbo įgūdžių svarbą ir kartu didinti produktyvumą, tikėdamasis didesnės pridėtinės vertės. Mašinų pagalba darbas objektyvizuojamas – pajungiamas kapitalo kontrolei ir susvetiminamas su dirbančiuoju. Pereinant iš profesionaliosios gamybos epochos į masinės mašininės gamybos epochą ne tik sumenkėja atskiro dirbančiojo savivertė – visa dirbančiųjų klasė netenka kvalifikuotų meistrų klasės išdidumo. Marxas rašo:
„Objektyvus mašinos darbas tampa materialia priešprieša gyvajai darbo jėgai: jis tampa ją valdančia galia, veikiančia ne tik [darbo rezultatų] pasisavinimą, bet ir patį realų gamybos procesą, <...> mašinų suteikiama galimybė gaminti milžiniškus kiekius prekių sunaikina bet kokį ryšį tarp produkto ir tiesioginių gamintojo poreikių, taigi, [tarp produkto] ir tiesioginės vartojamosios vertės <...> [produkto] gamyba siekiant tik perkelti į jį vertę, o jo vartojamąją vertę paversti tik priemone siekiant šio tikslo, pastebima jau produkto gamybos būde ir santykiuose, kuriuose jis gaminamas“(Marx 1993:694).
Kaip matome, darbo objektyvizacijos tikslas, kurį aptaria Marxas, nėra vien dirbančiojo susvetiminimas su darbu, jo įgūdžių ir darbo patirties nuskurdinimas; objektyviu, optimizuotu  mašinų darbu naudodamasis kapitalistas visą gamybos procesą paverčia vertės gamybos mechanizmu. Mainomosios vertės gamybai, o ne vartojamosios vertės kūrimui priverčiami tarnauti ne tik dirbančiojo įgūdžiai, bet ir jo žinios, žmogaus protas, kuris, pasak Marxo, tampa „socialiniu protu“ (social brain) (Marx 1993:694). Šios gyvojo darbo gamybinės jėgos „įsiurbiamos“ į kapitalą, netenka savo kaip savarankiškos, išdidžios darbo jėgos statuso, kuris išlieka tik teisinėse procedūrose („Kapitale“ Marxas užsimena apie tai, kaip tėvai parduoda fabrikantams savo vaikus). Gyvoji darbo jėga tampa mašinų, paties kapitalo sraigteliu, yra pasmerkiama profesionalų kvalifikacijos praradimui ir bukinančiai darbo dienai. Darbo procesas nebėra struktūriniai K-P-K (arba P-K-P) mainai tarp kapitalisto ir dirbančiojo, bet kapitalo metabolizmas, jo vidinė apykaita (Marx 1993:701).
Kita vertus, čia Marxas pradeda pastebėti kapitalistinio gamybos proceso prieštaravimus, atsirandančius pereinant nuo profesionalios – amatininkiškos prie masinės gamybos. Darbo laikas, pagal kurį matuojama produkto vertė, ima nusileisti „viena vertus, bendrajam moksliniam darbui, technologiniam gamtos mokslų pritaikymui, kita vertus, bendrajai gamybinei galiai, atsirandančiai totalinės gamybos socialinės kombinacijos (Gliederung) dėka – tokia kombinacija tampa natūraliu socialinio darbo rezultatu“ (Marx 1993:700). Galbūt prieštaraudamas savo paties anksčiau išdėstytoms pesimistinėms nuostatoms, jis pareiškia, kad, nebebūdamas toks produktyvus kaip socialinis darbas, individualus darbas užleidžia pastarajam vietą, ištirpsta bendrijoje (Gemeinsamkeit) (Marx 1993:700). Būtent tai, kas „Kapitale“ bus pavadinta kapitalo fetišizmu, taip pat iš šios sampratos išplaukiančius piniginius – prekinius mainus bei produkto vertės kūrimą Marxas laiko kliūtimi tokios produktyvios bendrijos iškilimui ir kūrybingai plėtotei. Galima teigti, kad Marxas kapitalizmo prieštaravimu laiko neatitikimą tarp kapitalistinės pasaulio santvarkos bei plėtros ir jos potencialių alternatyvų, kurias generuoja besiplėtojančios gamybinės jėgos.
Kaip teigiama tekste, pati mašininio darbo skiepijama priklausomybė darbininką saisto tik tol, „kol dirbantysis suvokia save tik kaip dirbantįjį už atlygį, ir kol aktyvus individas suvokia save tik kaip dirbantįjį“ (paryškinta mano – K.P.). Teksto autorius iškelia teiginį, kuris išliks svarbus tiek „Kapitale“, tiek po pusantro šimtmečio: „Kadangi tiesioginis (individo – K.P.) darbas nustojo būti didžiuoju turto šaltiniu, tai darbo laikas nustoja ir turi nustoti buvęs jo matu, tuo pačiu mainomoji vertė turi nustoti buvusi jo vartojamosios vertės matu“ (Marx 1993:705). Kova už darbo dienos mažinimą Marxui tampa utopinio (?) projekto – individo išsilaisvinimo iš būtinojo darbo – dalimi. Jo vaizduotėje darbo dienos sutrumpėjimas, žmogaus darbą keičiant mašinos darbui, iškyla kaip galimybė visai visuomenei turėti daugiau laisvo laiko bei jį panaudoti moksliniam ar meniniam tobulinimuisi (Marx 1993:706).    
Kita vertus, mašinų gamybos epocha Marxui leidžia išplėtoti socialinio individo teoriją. Tokiam, kaip pasakytų Michelis Foucault, kolektyvinės subjektyvacijos procesui didesnę įtaką daro „ne tiesioginis paties žmogaus atliekamas darbas, ne jo darbo laikas, bet greičiau tai, kad jis, tapdamas socialiniu kūnu, sau priskiria savo paties bendrą gamybinę galią, gamtos ir to, kad jis yra jos šeimininkas, suvokimą – vienu žodžiu, taip formuojasi socialinis individas, didysis kertinis gamybos ir turtų akmuo“ (Marx 1993:706). Toks socialinis individas, kaip pasakytų Foucault, subjektyvybė (subjectivity) – tai darbo jėga, dirbančiųjų klasė, kuri dirbdama įgyja ne tik naudojimosi gamybos priemonėmis, bet ir bendradarbiavimo, komunikacijos bei mokslinių įgūdžių. Naudodamasi savo žiniomis ir įgyjusi pasitikėjimo savo galiomis – savivertės – jausmą, ši klasė sugeba ne tik tenkinti kapitalo poreikius ir kurti jam pridėtinę vertę, bet tuo pačiu kurti ir savo pačios reprodukavimo mechanizmus; nuolat kurdama ir naudodamasi bendruoju intelektu – mokslo žiniomis ir socialine kooperacija, darbo jėga palaipsniui įgyja laisvę priešintis išnaudojimui ir gaminti pati sau.
Marxo sukurtoje bendrojo intelekto sampratoje slypi esminiai kapitalizmo epochos prieštaravimai – viena vertus, bendrasis intelektas kaip fiksuotas kapitalas yra tiesiogiai pajungiamas kapitalistinės vertės kūrimui ir tokiu būdu suteikia kapitalistams galimybę neribotai išnaudoti darbo jėgą; kita vertus, tas pats bendrasis intelektas suteikia socialiniam individui galimybę kurti nuo kapitalo nepriklausomus socialinius gamybinius santykius (kuriuose vyrautų gamybos ir produkto paskirstymo pagal socialinius poreikius principas) (Marx 1993:706), arba, kaip pasakytų Antonio Negri, imanentinę gamybos (kūrybos) ontologiją, kurioje transcendentiniai kapitalistinės vertės santykiai netarpininkautų tiesioginiam gamybos, kūrybos procesui. Kitaip tariant, tam, kad žlugtų kapitalizmas, būtinas susiklosčiusių gamybinių jėgų išlaisvinimas iš kapitalistinių santykių ir bendrojo intelekto išlaisvinimas nuo pajungimo kapitalistinės vertės gamybai.
Marxas teigia, kad kapitalizmas sukuria socialinį individą – proletariatą kaip sau pajungtą kapitalistinių santykių subjektą, tačiau yra nepajėgus suvaldyti iš gamybinių jėgų tobulėjimo kylančios tų santykių dinamikos. Jei klasikiniai marksistai dažniau naudodavosi dialektiniu kapitalo ir darbo apibrėžimu, vertindavo darbą kaip priklausomą nuo kapitalistinių santykių ir technologijų progreso, o kapitalą – kaip objektyvų, savaeigį mechanizmą, kuris gali būti įveiktas tik susiklosčius tam tikrai revoliucinei situacijai, tai tokio požiūrio atsisakę XX a. 7 dešimtmetyje iškilę Italijos autonomistai sugebėjo apversti gamybinių santykių perspektyvą. Tai buvo padaryta praėjus daugiau nei šimtmečiui po Marxo teksto pasirodymo, naujoje kapitalistinės gamybos stadijoje – socializuoto dirbančiojo epochoje. Šie mąstymo pokyčiai negalėjo nepaliesti ir Marxo bendrinio intelekto sampratos: jei Marxas technologines naujoves ir iš jų išplaukiančią tezę apie „organinę darbo jėgos sudėtį (arba kompoziciją)“ siejo su kapitalo galia didinti produkcijos apimtis, tai autonomistų teorijoje, kaip minėjome, klasinės kompozicijos (klasinės sudėties, leidžiančios klasei įgyti arba prarasti jėgų persvarą visuomenėje) analize siekiama pabrėžti gyvojo darbo galimybę atimti iš kapitalo galimybę kontroliuoti jų gamybos ir reprodukcijos procesus.



Autonomistinė klasių kovos perspektyva

Amerikiečių tyrinėtojas Nickas Dyeris – Withefordas autonomistus priskyrė klasės kovos marksizmo tradicijai. Užuot vertinusi istoriją kaip iš anksčiau duotų, neišvengiamų, objektyvių dėsnių sklaidą, klasių kovos tradicija, pasak minėto autoriaus, teigia, kad tokie „dėsniai“ tėra „dviejų vektorių – išnaudojimo ir jo atmetimo, vykstančio nuolatinių proveržių ir pabėgimų metų, kai maištingi pavaldiniai ieško galimybės pabėgti nuo darbo, atlyginimu ir pelnu pagrįstų santykių – sampynos išdava“ (Dyer – Witheford 1999:128).
Autonomistai padarė tai, ką kai kurie tyrinėtojai vėliau pavadins Koperniko vertu atradimu pokariniame marksizme: jie suvokė, kad Marxas savo analizėje pirmenybę teikia ne kapitalo, bet žmogaus kūrybinės energijos – „darbo“ – galiai, tampančiai „gyva, viskam pavidalą suteikiančia ugnimi“ ir kuriančiai visuomenę (Dyer – Witheford 1999:131).
Autonomistų manymu, dirbantysis toli gražu nėra pasyvus kapitalistinės sistemos sraigtelis – jis yra aktyvus gamybos subjektas, įgūdžių, inovacijų ir kooperacijos, nuo kurios priklauso kapitalas, šaltinis. Kaip teigia jie, kapitalas stengiasi darbą kaip objektą inkorporuoti į savo vertės išgavimo ciklus, bet toks įtraukimas visuomet yra tik dalinis. Dirbantieji subjektai priešinasi jų pavertimui vien tik darbo jėga. Darbas kapitalui visuomet išlieka probleminiu „kitu“, jis nuolatos turi būti kontroliuojamas ir malšinamas, tačiau jis nuolat išvengia kapitalistinio valdymo ar meta jam iššūkius. Autonomistai yra linkę skirti darbo jėgą ir darbininkų klasę: jei darbo jėga yra linkusi tyliai prisitaikyti prie kapitalo interesų (būti į jį inkorporuota), tai tapdami klase dirbantieji įgyja nepriklausomybę nuo kapitalo ir galimybę atsikratyti saitų su juo. Klasių kova yra suvokiama kaip pajungtų socialinių jėgų (prisimindami Foucault, galėtume pavadinti jas „į disciplinos mechanizmą įtraukta išore“) kova prieš kapitalo vykdomą jų „klasifikavimą“, vertimą „žmogiškaisiais ištekliais“; perfrazuojant Harry‘io Cleaverio (Cleaver 2000:69) žodžius, tokiomis kovomis siekiama sunaikinti klasinę priklausomybę kartu su pačiu kapitalizmu, kuris leidžia vykti klasiniams pasidalinimams. Kitaip tariant, šiuolaikinė klasių kova yra bandymas ne įtvirtinti, bet nutraukti klasinius ar dominavimu grįstus santykius su kapitalistine sistema, sunaikinti save kaip monolitinę („dialektinę“) dirbančiųjų klasę, išlaisvinant kūrybines daugybės – autonomistų postuluojamos dirbančiųjų terpės, sugebančios autonomiškai, savarankiškai kontroliuoti gamybos procesus – galias.
Iš šio pasirinkimo tarp inkorporacijos į verte matuojamą kapitalo mechanizmą ir savarankiškos kūrybinės galios auginimo kyla šiuolaikinės įtampos dirbančiųjų klasėje. Kaip tik dėl to ją galima vadinti „dirbančiųjų“ klase – taip daroma užuomina į jos narių ir atskirų kolektyvų galimus (paskirus – singular) pasirinkimus: nedirbti išvis (galime prisiminti „darbo atmetimo“ judėjimą ir jo literatūrinį „įkvėpėją“ Hermano Melville‘io herojų raštininką Bartlbį), kurti autonominės veiklos erdves, kuriose darbas būtų nepajungiamas kapitalistinės vertės ir pelno kaupimo dėsniams arba pasyviai pasiduoti kapitalistiniam išnaudojimui ir gyvenimo spektaklio visuomenėje skurdui.
Tačiau nepaisant šių paskirybę išreiškiančių pasirinkimų, autonomistų manymu, dirbančiųjų klasėje įmanoma klasinė kompozicija, sujungianti atskiras kovingas dirbančiųjų klasės dalis – skirtingų sektorių dirbančiuosius, taip pat tuos (tas), kurios užtikrindamos darbo jėgos reprodukciją, negauna atlyginimo, kovingus studentus, bedarbius, žmones, priklausančius nuo socialinės paramos. Ši kompozicija atsiranda ne kaip „dirbančiųjų klasės vienijimosi“ pasekmė, leidžianti formuotis biurokratiniam tos klasės valdančiajam aparatui, bet kaip bendrų prieš išnaudotojus nukreiptų strategijų kūrimo, leidžiančio atsiriboti nuo bosų ir sukilti prieš pačią sistemą. Kompozicijos ir paskirybių sąmoningumo augimo procesai privalo būti neatsiejami vienas nuo kito – kovingo dirbančiųjų pasipriešinimo sėklos turi bręsti autonominėse erdvėse, kuriose būtų kuriamos ir aktyviai palaikomos alternatyvos kapitalistinei gamybai, gyvensenai, kuriose kapitalistinis žinojimas užleistų vietą eksperimentui, individualizmas – paskirybių kūrimuisi, vienovė – įvairovei. Dirbančiuosius autonominė pasipriešinimo terpė turėtų įkvėpti aktyviau priešintis darbo vietose, organizuoti ir dalyvauti tiek sankcionuotuose, tiek nesankcionuotuose streikuose, ugdyti pasipriešinimo darbo režimui atmosferą. Tarpusavio ryšius turi atrasti skirtingų sektorių dirbantieji, kuriamos bendros strategijos padėtų jiems atsikratyti įvairių stereotipų ir prietarų kitų sektorių ir socialinių grupių atžvilgiu; šių prietarų atsiradimą skatina ir savo interesams pajungia kapitalas. Marxas šį procesą vadina klasiniu susiskaldymu, o autonomistai – dekompozicija. Tokia dekompozicija, jų nuomone, įvyko aštuntajame dešimtmetyje, kai dirbančiųjų klasių kovingumas prisidėjo prie kapitalizmo krizės
Grįžtant prie žmogaus pajungimo mašinoms temos ir susieti su Marxo „Fragmente“ svarstytomis dirbančiųjų, technologijų ir kapitalistų santykio problemomis. Dyeris – Withefordas mini dvi skirtingas autonomistų tarpe paplitusias mąstymo strategijas. Pirmąją iš jų jis vadina neoludistine (pavadinimas kyla iš XIX a. Didžiojoje Britanijoje gyvavusio ludistų judėjimo). Ją iliustruoja vieno iš autonomizmo teoretikų Raniero Panzieri mintis, kad kapitalizmas nepaliaujamomis technologinėmis renovacijomis naudojasi kaip „ginklu“ prieš dirbančiųjų klasę: jo tendencijos didinti negyvo arba „pastovaus“ kapitalo proporciją gyvojo arba „kintamojo“ kapitalo sąskaita kyla būtent iš to kad pastarajame tūno potencialiai galintis sukilti elementas, su kuriuo vadovai yra pasmerkti kovoti, ir kuris kiekviename žingsnyje turi būti kontroliuojamas, fragmentuojamas, redukuojamas arba galiausiai eliminuojamas (Dyer – Witheford 1999:139). Visišką pasipriešinimą kapitalistinių technologijų plėtojimui, jų atmetimą savo ankstyvuosiuose raštuose propagavo ir Antonio Negri; pasak jo, priešinantis pusiau automatinėms technologinės kontrolės sistemoms negali būti net kalbos apie modernizacijos būtinybės pripažinimą (tokia buvo didžiųjų profsąjungų pozicija). Negri teigia, kad dirbantieji turėtų stabdyti šias prieš juos panaudojamas inovacijas – tam galima pasitelkti netgi sabotažą (Dyer – Witheford 1999:140).
Tačiau vėliau, aštuntajame dešimtmetyje, autonomistai pradėjo puoselėti ir kitą strategiją, kuri, Dyerio – Withefordo nuomone, suteikė jų idėjoms daugiau dinamikos nei tiesmukas neoludizmas. Ši strategija, kurią vėliau perims ir Antonio Negri, pabrėžia dirbančiųjų galimybę pasinaudoti savo „išradingumo galia“ – kūrybiniais sugebėjimais, pasireiškiančiais tobulinant technologiją, nuo kurių priklauso ir kapitalo ateitis (Dyer – Witheford 1999:141). Norėdamas technologijų pagalba kontroliuoti darbo jėgą, kapitalas privalo išsiugdyti išprususius darbininkus. Taip ugdomas bendrinis intelektas, kurį, kaip ir mokslą ir išsilavinimą stengiamasi pajungti kapitalui – tai savo „Fragmente“ pastebėjo jau Marxas. Tačiau autonomistai nesutinka tenkintis pasyviu antraplaniu vaidmeniu šiame procese, kuris yra numatytas dirbančiajam. Kaip pastebėjo vienas iš antrosios bangos autonomizmo teoretikų Franco Berardi – Bifo, kapitalas, naudodamasis mašinomis kaip kontrolės ir indoktrinacijos instrumentais, leidžiančiais suintensyvinti išnaudojimą, atveria ir galimybę, kad dirbantieji naudosis mašinomis kaip „išsilaisvinimo nuo darbo instrumentu“. Tai, pasak jo, jie galėjo daryti dviem būdais – tvirtindami, kad mechanizmai sukuria daugiau laisvo laiko jiems patiems arba susikurdami vis daugiau galimybių dekonstruoti informacines technologijas, pritaikyti jas savo reikmėms (skirtingoms, nei kapitalistų), patį informacijos ciklą paversti kolektyvinio pasipriešinimo ir bendruomeniškumo kūrimo veiksniu (Dyer – Witheford 1999:141). Berardi pats dalyvavo tokiuose projektuose – kūrė Italijos miestuose piratines radijo ir televizijos stotis, leidusias kurtis subjektyviai tarpusavio komunikacijos ir sąmoningo aktyvizmo „iš apačios“ terpei.
Nors autonomistai labai pakeitė klasių kovos idėjų lauką ir pačios kovos sampratą, bet jiems patiems teko atlaikyti laiko išbandymus – 8 – 9 dešimtmetyje prasidėjusi kapitalistinių santykių neoliberalizacija bei daugelio revoliucinių 7 dešimtmečio idėjų rekuperacija ne tik susilpnino – dekomponavo dirbančiųjų klasę, bet ir dabar kelia sunkumų jos solidarizavimuisi. Kita vertus, visa tai vyksta vėlyvojo kapitalizmo gamybinės paradigmos – socializuoto darbo terpėje, kurioje, kaip pamatysime kitame skyrelyje, taip pat glūdi pakankamai daug (realizuotų ir nerealizuotų) galimybių dekonstruoti kapitalistinius procesus, kurti alternatyvas priverstinio darbo ir pridėtinės vertės kaupimo mechanizmams, o galbūt leisti kapitalistinei sistemai pasiekti tokią ribą, ties kuria konfliktas tarp gamybinių jėgų ir gamybinių santykių taptų neišvengiamas ir lemtų kapitalistinės sistemos žlugimą.

(Bus daugiau)