Kasparas Pocius. Bendrinis intelektas ir pasipriešinimas kapitalui socializuoto darbo epochoje (I)

Daugiau nei prieš pusantro šimtmečio Karlo Marxo sukurtas „Fragmentas apie mašinas“ ir šiandien tebėra įvairių filosofų, socialinių teoretikų ir socialinių judėjimų svarstymų objektas.  Šioje Kapitalo juodraščio, sutrumpintai visame pasaulyje vadinamo Grundrisse, ištraukoje Marxas įvardijo ne tik kapitalistinio gamybos proceso bei pačios kapitalizmo sistemos prieštaravimus masinės gamybos iškilimo laikotarpiu, tačiau nuspėjo ir šiuolaikinį konfliktą tarp socializuotų, išsilavinusių, komunikaciją ir kooperaciją ištobulinusių gamybinių jėgų ir kapitalistinio, į vertę ir pelną orientuoto gamybos būdo.

Kaip šiandien interpretuoti Marxo tekstą? Kokie prieštaravimai ir gamybinės jėgos iškyla šiandien, dominuojant postindustrinei informacijos ir paslaugų gamybai? Koks socializuoto dirbančiojo santykis mašinomis, ar ne naivu šiandien kalbėti apie jo pasipriešinimą kapitalistinei sistemai? Ar šiandien galima kalbėti apie visuotinį intelektą kaip apie gyvosios ir negyvosios darbo jėgos sąjungą, galinčią pakeisti kapitalizmą tokiu gamybos būdu, kuriame būtų orientuojamasi ne į produkto vertę ir iš jos išplaukiantį pelną, bet į visuomenės poreikius? Į šiuos klausimus bandysime atsakyti susiedami Marxo „Fragmentą“ šiuolaikinių socialinių judėjimų teoretikų tekstus, kurie aktualizuoja Marxo idėjas socialinių tinklų, kūrybinių industrijų ir greito maisto restoranų epochoje.

Esminiai Marxo teiginiai

Minėtame tekste Marxas iškelia mintį, kad kapitalizmo evoliucijos eigoje darbo priemonės ilgainiui tampa nebe dirbančiojo žmogaus valdomu instrumentu, bet fiksuotu kapitalu, tai yra, jos pajungiamos vertės gamybos mechanizmui. Šio proceso kulminacija yra automatinės mašinų sistemos atsiradimas. Marxas mašinų galią įsivaizdavo kaip automaton – mechaninį organizmą, kurį sudaro aibė mechaninių ir intelektinių organų, ir kuriam būdinga savieiga; dirbantieji tėra sąmoningos tokio mechanizmo jungtys, sraigteliai (plg: Marx 1993:692).. Marxas teigia, jog tokioje sistemoje vartojamoji (darbo) vertė pajungiama paties kapitalo poreikiams: darbo priemonė, anksčiau buvusi tiesiogine gamintojo nuosavybe, virsta paties kapitalo primesta ir jo interesus atitinkančia priemone. Mašina nėra individualaus dirbančiojo darbo priemonė. Ši priemonė skirta nebe tam, kad dirbantysis jos dėka perkeltų savo veiklą į produktą; priešingai, jis tampa gamybos sraigteliu, leidžiančiu mašinai apdoroti žalia, prižiūrinčiu jos darbą ir saugančiu ją nuo gedimų (Marx 1993:692). Mašina šalia dirbančiojo iškyla tarsi jam lygus ir jį iš darbo proceso pašalinti besikėsinantis organizmas, pasižymintis „virtuoziškais“ darbo įgūdžiais, turintis technologijos mokslų programuojamą „sielą“ bei, kaip ir darbininkas, pasižymintis vartojimo (kuro) reikmėmis. Kaip teigia Marxas, „dirbančiojo veikla, paversta gryna veiklos abstrakcija, yra nulemiama ir visokeriopai reguliuojama mašinų judėjimo, o ne atvirkščiai“ [ne dirbančiųjų veikla kontroliuoja mašinas] (Marx 1993:693). Abstrakcijos arba abstrakčiojo darbo samprata Marxui reiškia ne tik kapitalo galimybę organizuoti ir reguliuoti gamybos procesą, bet ir XIX a. vykusį perėjimą nuo profesionalaus prie masinio gamybos proceso, kuomet profesionalaus dirbančiojo vykdoma darbo instrumentų ir paties gamybos proceso kontrolė pakeičiama masine gamyba, kurioje kapitalas stengiasi sumažinti darbo jėgos vertę, sumažinti jos darbo įgūdžių svarbą ir kartu didinti produktyvumą, tikėdamasis didesnės pridėtinės vertės. Mašinų pagalba darbas objektyvizuojamas – pajungiamas kapitalo kontrolei ir susvetiminamas su dirbančiuoju. Pereinant iš profesionaliosios gamybos epochos į masinės mašininės gamybos epochą ne tik sumenkėja atskiro dirbančiojo savivertė – visa dirbančiųjų klasė netenka kvalifikuotų meistrų klasės išdidumo. Marxas rašo:

„Objektyvus mašinos darbas tampa materialia priešprieša gyvajai darbo jėgai: jis tampa ją valdančia galia, veikiančia ne tik [darbo rezultatų] pasisavinimą, bet ir patį realų gamybos procesą, <...> mašinų suteikiama galimybė gaminti milžiniškus kiekius prekių sunaikina bet kokį ryšį tarp produkto ir tiesioginių gamintojo poreikių, taigi, [tarp produkto] ir tiesioginės vartojamosios vertės <...> [produkto] gamyba siekiant tik perkelti į jį vertę, o jo vartojamąją vertę paversti tik priemone siekiant šio tikslo, pastebima jau produkto gamybos būde ir santykiuose, kuriuose jis gaminamas“(Marx 1993:694).

Kaip matome, darbo objektyvizacijos tikslas, kurį aptaria Marxas, nėra vien dirbančiojo susvetiminimas su darbu, jo įgūdžių ir darbo patirties nuskurdinimas; objektyviu, optimizuotu  mašinų darbu naudodamasis kapitalistas visą gamybos procesą paverčia vertės gamybos mechanizmu. Mainomosios vertės gamybai, o ne vartojamosios vertės kūrimui priverčiami tarnauti ne tik dirbančiojo įgūdžiai, bet ir jo žinios, žmogaus protas, kuris, pasak Marxo, tampa „socialiniu protu“ (social brain) (Marx 1993:694). Šios gyvojo darbo gamybinės jėgos „įsiurbiamos“ į kapitalą, netenka savo kaip savarankiškos, išdidžios darbo jėgos statuso, kuris išlieka tik teisinėse procedūrose („Kapitale“ Marxas užsimena apie tai, kaip tėvai parduoda fabrikantams savo vaikus). Gyvoji darbo jėga tampa mašinų, paties kapitalo sraigteliu, yra pasmerkiama profesionalų kvalifikacijos praradimui ir bukinančiai darbo dienai. Darbo procesas nebėra struktūriniai K-P-K (arba P-K-P) mainai tarp kapitalisto ir dirbančiojo, bet kapitalo metabolizmas, jo vidinė apykaita (Marx 1993:701).

Kita vertus, čia Marxas pradeda pastebėti kapitalistinio gamybos proceso prieštaravimus, atsirandančius pereinant nuo profesionalios – amatininkiškos prie masinės gamybos. Darbo laikas, pagal kurį matuojama produkto vertė, ima nusileisti „viena vertus, bendrajam moksliniam darbui, technologiniam gamtos mokslų pritaikymui, kita vertus, bendrajai gamybinei galiai, atsirandančiai totalinės gamybos socialinės kombinacijos (Gliederung) dėka – tokia kombinacija tampa natūraliu socialinio darbo rezultatu“ (Marx 1993:700). Galbūt prieštaraudamas savo paties anksčiau išdėstytoms pesimistinėms nuostatoms, jis pareiškia, kad, nebebūdamas toks produktyvus kaip socialinis darbas, individualus darbas užleidžia pastarajam vietą, ištirpsta bendrijoje (Gemeinsamkeit) (Marx 1993:700). Būtent tai, kas „Kapitale“ bus pavadinta kapitalo fetišizmu, taip pat iš šios sampratos išplaukiančius piniginius – prekinius mainus bei produkto vertės kūrimą Marxas laiko kliūtimi tokios produktyvios bendrijos iškilimui ir kūrybingai plėtotei. Galima teigti, kad Marxas kapitalizmo prieštaravimu laiko neatitikimą tarp kapitalistinės pasaulio santvarkos bei plėtros ir jos potencialių alternatyvų, kurias generuoja besiplėtojančios gamybinės jėgos.

Kaip teigiama tekste, pati mašininio darbo skiepijama priklausomybė darbininką saisto tik tol, „kol dirbantysis suvokia save tik kaip dirbantįjį už atlygį, ir kol aktyvus individas suvokia save tik kaip dirbantįjį“ (paryškinta mano – K.P.). Teksto autorius iškelia teiginį, kuris išliks svarbus tiek „Kapitale“, tiek po pusantro šimtmečio: „Kadangi tiesioginis (individo – K.P.) darbas nustojo būti didžiuoju turto šaltiniu, tai darbo laikas nustoja ir turi nustoti buvęs jo matu, tuo pačiu mainomoji vertė turi nustoti buvusi jo vartojamosios vertės matu“ (Marx 1993:705). Kova už darbo dienos mažinimą Marxui tampa utopinio (?) projekto – individo išsilaisvinimo iš būtinojo darbo – dalimi. Jo vaizduotėje darbo dienos sutrumpėjimas, žmogaus darbą keičiant mašinos darbui, iškyla kaip galimybė visai visuomenei turėti daugiau laisvo laiko bei jį panaudoti moksliniam ar meniniam tobulinimuisi (Marx 1993:706).    

Kita vertus, mašinų gamybos epocha Marxui leidžia išplėtoti socialinio individo teoriją. Tokiam, kaip pasakytų Michelis Foucault, kolektyvinės subjektyvacijos procesui didesnę įtaką daro „ne tiesioginis paties žmogaus atliekamas darbas, ne jo darbo laikas, bet greičiau tai, kad jis, tapdamas socialiniu kūnu, sau priskiria savo paties bendrą gamybinę galią, gamtos ir to, kad jis yra jos šeimininkas, suvokimą – vienu žodžiu, taip formuojasi socialinis individas, didysis kertinis gamybos ir turtų akmuo“ (Marx 1993:706). Toks socialinis individas, kaip pasakytų Foucault, subjektyvybė (subjectivity) – tai darbo jėga, dirbančiųjų klasė, kuri dirbdama įgyja ne tik naudojimosi gamybos priemonėmis, bet ir bendradarbiavimo, komunikacijos bei mokslinių įgūdžių. Naudodamasi savo žiniomis ir įgyjusi pasitikėjimo savo galiomis – savivertės – jausmą, ši klasė sugeba ne tik tenkinti kapitalo poreikius ir kurti jam pridėtinę vertę, bet tuo pačiu kurti ir savo pačios reprodukavimo mechanizmus; nuolat kurdama ir naudodamasi bendruoju intelektu – mokslo žiniomis ir socialine kooperacija, darbo jėga palaipsniui įgyja laisvę priešintis išnaudojimui ir gaminti pati sau.

Marxo sukurtoje bendrojo intelekto sampratoje slypi esminiai kapitalizmo epochos prieštaravimai – viena vertus, bendrasis intelektas kaip fiksuotas kapitalas yra tiesiogiai pajungiamas kapitalistinės vertės kūrimui ir tokiu būdu suteikia kapitalistams galimybę neribotai išnaudoti darbo jėgą; kita vertus, tas pats bendrasis intelektas suteikia socialiniam individui galimybę kurti nuo kapitalo nepriklausomus socialinius gamybinius santykius (kuriuose vyrautų gamybos ir produkto paskirstymo pagal socialinius poreikius principas) (Marx 1993:706), arba, kaip pasakytų Antonio Negri, imanentinę gamybos (kūrybos) ontologiją, kurioje transcendentiniai kapitalistinės vertės santykiai netarpininkautų tiesioginiam gamybos, kūrybos procesui. Kitaip tariant, tam, kad žlugtų kapitalizmas, būtinas susiklosčiusių gamybinių jėgų išlaisvinimas iš kapitalistinių santykių ir bendrojo intelekto išlaisvinimas nuo pajungimo kapitalistinės vertės gamybai.

Marxas teigia, kad kapitalizmas sukuria socialinį individą – proletariatą kaip sau pajungtą kapitalistinių santykių subjektą, tačiau yra nepajėgus suvaldyti iš gamybinių jėgų tobulėjimo kylančios tų santykių dinamikos. Jei klasikiniai marksistai dažniau naudodavosi dialektiniu kapitalo ir darbo apibrėžimu, vertindavo darbą kaip priklausomą nuo kapitalistinių santykių ir technologijų progreso, o kapitalą – kaip objektyvų, savaeigį mechanizmą, kuris gali būti įveiktas tik susiklosčius tam tikrai revoliucinei situacijai, tai tokio požiūrio atsisakę XX a. 7 dešimtmetyje iškilę Italijos autonomistai sugebėjo apversti gamybinių santykių perspektyvą. Tai buvo padaryta praėjus daugiau nei šimtmečiui po Marxo teksto pasirodymo, naujoje kapitalistinės gamybos stadijoje – socializuoto dirbančiojo epochoje. Šie mąstymo pokyčiai negalėjo nepaliesti ir Marxo bendrinio intelekto sampratos: jei Marxas technologines naujoves ir iš jų išplaukiančią tezę apie „organinę darbo jėgos sudėtį (arba kompoziciją)“ siejo su kapitalo galia didinti produkcijos apimtis, tai autonomistų teorijoje, kaip minėjome, klasinės kompozicijos (klasinės sudėties, leidžiančios klasei įgyti arba prarasti jėgų persvarą visuomenėje) analize siekiama pabrėžti gyvojo darbo galimybę atimti iš kapitalo galimybę kontroliuoti jų gamybos ir reprodukcijos procesus.

Autonomistinė klasių kovos perspektyva

Amerikiečių tyrinėtojas Nickas Dyeris – Withefordas autonomistus priskyrė klasės kovos marksizmo tradicijai. Užuot vertinusi istoriją kaip iš anksčiau duotų, neišvengiamų, objektyvių dėsnių sklaidą, klasių kovos tradicija, pasak minėto autoriaus, teigia, kad tokie „dėsniai“ tėra „dviejų vektorių – išnaudojimo ir jo atmetimo, vykstančio nuolatinių proveržių ir pabėgimų metų, kai maištingi pavaldiniai ieško galimybės pabėgti nuo darbo, atlyginimu ir pelnu pagrįstų santykių – sampynos išdava“ (Dyer – Witheford 1999:128).

Autonomistai padarė tai, ką kai kurie tyrinėtojai vėliau pavadins Koperniko vertu atradimu pokariniame marksizme: jie suvokė, kad Marxas savo analizėje pirmenybę teikia ne kapitalo, bet žmogaus kūrybinės energijos – „darbo“ – galiai, tampančiai „gyva, viskam pavidalą suteikiančia ugnimi“ ir kuriančiai visuomenę (Dyer – Witheford 1999:131).

Autonomistų manymu, dirbantysis toli gražu nėra pasyvus kapitalistinės sistemos sraigtelis – jis yra aktyvus gamybos subjektas, įgūdžių, inovacijų ir kooperacijos, nuo kurios priklauso kapitalas, šaltinis. Kaip teigia jie, kapitalas stengiasi darbą kaip objektą inkorporuoti į savo vertės išgavimo ciklus, bet toks įtraukimas visuomet yra tik dalinis. Dirbantieji subjektai priešinasi jų pavertimui vien tik darbo jėga. Darbas kapitalui visuomet išlieka probleminiu „kitu“, jis nuolatos turi būti kontroliuojamas ir malšinamas, tačiau jis nuolat išvengia kapitalistinio valdymo ar meta jam iššūkius. Autonomistai yra linkę skirti darbo jėgą ir darbininkų klasę: jei darbo jėga yra linkusi tyliai prisitaikyti prie kapitalo interesų (būti į jį inkorporuota), tai tapdami klase dirbantieji įgyja nepriklausomybę nuo kapitalo ir galimybę atsikratyti saitų su juo. Klasių kova yra suvokiama kaip pajungtų socialinių jėgų (prisimindami Foucault, galėtume pavadinti jas „į disciplinos mechanizmą įtraukta išore“) kova prieš kapitalo vykdomą jų „klasifikavimą“, vertimą „žmogiškaisiais ištekliais“; perfrazuojant Harry‘io Cleaverio (Cleaver 2000:69) žodžius, tokiomis kovomis siekiama sunaikinti klasinę priklausomybę kartu su pačiu kapitalizmu, kuris leidžia vykti klasiniams pasidalinimams. Kitaip tariant, šiuolaikinė klasių kova yra bandymas ne įtvirtinti, bet nutraukti klasinius ar dominavimu grįstus santykius su kapitalistine sistema, sunaikinti save kaip monolitinę („dialektinę“) dirbančiųjų klasę, išlaisvinant kūrybines daugybės – autonomistų postuluojamos dirbančiųjų terpės, sugebančios autonomiškai, savarankiškai kontroliuoti gamybos procesus – galias.

Iš šio pasirinkimo tarp inkorporacijos į verte matuojamą kapitalo mechanizmą ir savarankiškos kūrybinės galios auginimo kyla šiuolaikinės įtampos dirbančiųjų klasėje. Kaip tik dėl to ją galima vadinti „dirbančiųjų“ klase – taip daroma užuomina į jos narių ir atskirų kolektyvų galimus (paskirus – singular) pasirinkimus: nedirbti išvis (galime prisiminti „darbo atmetimo“ judėjimą ir jo literatūrinį „įkvėpėją“ Hermano Melville‘io herojų raštininką Bartlbį), kurti autonominės veiklos erdves, kuriose darbas būtų nepajungiamas kapitalistinės vertės ir pelno kaupimo dėsniams arba pasyviai pasiduoti kapitalistiniam išnaudojimui ir gyvenimo spektaklio visuomenėje skurdui.

Tačiau nepaisant šių paskirybę išreiškiančių pasirinkimų, autonomistų manymu, dirbančiųjų klasėje įmanoma klasinė kompozicija, sujungianti atskiras kovingas dirbančiųjų klasės dalis – skirtingų sektorių dirbančiuosius, taip pat tuos (tas), kurios užtikrindamos darbo jėgos reprodukciją, negauna atlyginimo, kovingus studentus, bedarbius, žmones, priklausančius nuo socialinės paramos. Ši kompozicija atsiranda ne kaip „dirbančiųjų klasės vienijimosi“ pasekmė, leidžianti formuotis biurokratiniam tos klasės valdančiajam aparatui, bet kaip bendrų prieš išnaudotojus nukreiptų strategijų kūrimo, leidžiančio atsiriboti nuo bosų ir sukilti prieš pačią sistemą. Kompozicijos ir paskirybių sąmoningumo augimo procesai privalo būti neatsiejami vienas nuo kito – kovingo dirbančiųjų pasipriešinimo sėklos turi bręsti autonominėse erdvėse, kuriose būtų kuriamos ir aktyviai palaikomos alternatyvos kapitalistinei gamybai, gyvensenai, kuriose kapitalistinis žinojimas užleistų vietą eksperimentui, individualizmas – paskirybių kūrimuisi, vienovė – įvairovei. Dirbančiuosius autonominė pasipriešinimo terpė turėtų įkvėpti aktyviau priešintis darbo vietose, organizuoti ir dalyvauti tiek sankcionuotuose, tiek nesankcionuotuose streikuose, ugdyti pasipriešinimo darbo režimui atmosferą. Tarpusavio ryšius turi atrasti skirtingų sektorių dirbantieji, kuriamos bendros strategijos padėtų jiems atsikratyti įvairių stereotipų ir prietarų kitų sektorių ir socialinių grupių atžvilgiu; šių prietarų atsiradimą skatina ir savo interesams pajungia kapitalas. Marxas šį procesą vadina klasiniu susiskaldymu, o autonomistai – dekompozicija. Tokia dekompozicija, jų nuomone, įvyko aštuntajame dešimtmetyje, kai dirbančiųjų klasių kovingumas prisidėjo prie kapitalizmo krizės

Grįžtant prie žmogaus pajungimo mašinoms temos ir susieti su Marxo „Fragmente“ svarstytomis dirbančiųjų, technologijų ir kapitalistų santykio problemomis. Dyeris – Withefordas mini dvi skirtingas autonomistų tarpe paplitusias mąstymo strategijas. Pirmąją iš jų jis vadina neoludistine (pavadinimas kyla iš XIX a. Didžiojoje Britanijoje gyvavusio ludistų judėjimo). Ją iliustruoja vieno iš autonomizmo teoretikų Raniero Panzieri mintis, kad kapitalizmas nepaliaujamomis technologinėmis renovacijomis naudojasi kaip „ginklu“ prieš dirbančiųjų klasę: jo tendencijos didinti negyvo arba „pastovaus“ kapitalo proporciją gyvojo arba „kintamojo“ kapitalo sąskaita kyla būtent iš to kad pastarajame tūno potencialiai galintis sukilti elementas, su kuriuo vadovai yra pasmerkti kovoti, ir kuris kiekviename žingsnyje turi būti kontroliuojamas, fragmentuojamas, redukuojamas arba galiausiai eliminuojamas (Dyer – Witheford 1999:139). Visišką pasipriešinimą kapitalistinių technologijų plėtojimui, jų atmetimą savo ankstyvuosiuose raštuose propagavo ir Antonio Negri; pasak jo, priešinantis pusiau automatinėms technologinės kontrolės sistemoms negali būti net kalbos apie modernizacijos būtinybės pripažinimą (tokia buvo didžiųjų profsąjungų pozicija). Negri teigia, kad dirbantieji turėtų stabdyti šias prieš juos panaudojamas inovacijas – tam galima pasitelkti netgi sabotažą (Dyer – Witheford 1999:140).

Tačiau vėliau, aštuntajame dešimtmetyje, autonomistai pradėjo puoselėti ir kitą strategiją, kuri, Dyerio – Withefordo nuomone, suteikė jų idėjoms daugiau dinamikos nei tiesmukas neoludizmas. Ši strategija, kurią vėliau perims ir Antonio Negri, pabrėžia dirbančiųjų galimybę pasinaudoti savo „išradingumo galia“ – kūrybiniais sugebėjimais, pasireiškiančiais tobulinant technologiją, nuo kurių priklauso ir kapitalo ateitis (Dyer – Witheford 1999:141). Norėdamas technologijų pagalba kontroliuoti darbo jėgą, kapitalas privalo išsiugdyti išprususius darbininkus. Taip ugdomas bendrinis intelektas, kurį, kaip ir mokslą ir išsilavinimą stengiamasi pajungti kapitalui – tai savo „Fragmente“ pastebėjo jau Marxas. Tačiau autonomistai nesutinka tenkintis pasyviu antraplaniu vaidmeniu šiame procese, kuris yra numatytas dirbančiajam. Kaip pastebėjo vienas iš antrosios bangos autonomizmo teoretikų Franco Berardi – Bifo, kapitalas, naudodamasis mašinomis kaip kontrolės ir indoktrinacijos instrumentais, leidžiančiais suintensyvinti išnaudojimą, atveria ir galimybę, kad dirbantieji naudosis mašinomis kaip „išsilaisvinimo nuo darbo instrumentu“. Tai, pasak jo, jie galėjo daryti dviem būdais – tvirtindami, kad mechanizmai sukuria daugiau laisvo laiko jiems patiems arba susikurdami vis daugiau galimybių dekonstruoti informacines technologijas, pritaikyti jas savo reikmėms (skirtingoms, nei kapitalistų), patį informacijos ciklą paversti kolektyvinio pasipriešinimo ir bendruomeniškumo kūrimo veiksniu (Dyer – Witheford 1999:141). Berardi pats dalyvavo tokiuose projektuose – kūrė Italijos miestuose piratines radijo ir televizijos stotis, leidusias kurtis subjektyviai tarpusavio komunikacijos ir sąmoningo aktyvizmo „iš apačios“ terpei.

Nors autonomistai labai pakeitė klasių kovos idėjų lauką ir pačios kovos sampratą, bet jiems patiems teko atlaikyti laiko išbandymus – 8 – 9 dešimtmetyje prasidėjusi kapitalistinių santykių neoliberalizacija bei daugelio revoliucinių 7 dešimtmečio idėjų rekuperacija ne tik susilpnino – dekomponavo dirbančiųjų klasę, bet ir dabar kelia sunkumų jos solidarizavimuisi. Kita vertus, visa tai vyksta vėlyvojo kapitalizmo gamybinės paradigmos – socializuoto darbo terpėje, kurioje, kaip pamatysime kitame skyrelyje, taip pat glūdi pakankamai daug (realizuotų ir nerealizuotų) galimybių dekonstruoti kapitalistinius procesus, kurti alternatyvas priverstinio darbo ir pridėtinės vertės kaupimo mechanizmams, o galbūt leisti kapitalistinei sistemai pasiekti tokią ribą, ties kuria konfliktas tarp gamybinių jėgų ir gamybinių santykių taptų neišvengiamas ir lemtų kapitalistinės sistemos žlugimą.

(Bus daugiau)