Šiuolaikinis socializuotas
darbas
Septintojo dešimtmečio
socialiniai judėjimai sudavė rimtą smūgį fabriko visuomenei Vakaruose. Kaip
sakė Michelis Foucault ir Gilles‘as Deleuze‘as, fabrikinę disciplinos visuomenę
keičia kontrolės visuomenė. Ši permaina, autonomistų ir daugybės kitų teoretikų
manymu, buvo neišvengiama dėl keinsistinėje „gerovės valstybėje“ išaugusio
nepasitenkinimo pilka fabrikine darbo disciplina, vartojimo ir spektaklio
visuomenės skurdu. Kita vertus, dirbančiųjų klasė tame dešimtmetyje ne tik tapo
itin stipria jėga, bet ir suvokė savo įvairialypumą – buvo suvokta, kad,
skirtingai nei manė klasikiniai marksistai, kapitalizmas išnaudoja ne vien
fabrikuose dirbančius baltuosius vyrus. Šalia šių stereotipinių proletariato figūrų
tapo matoma daug kitų išnaudojamų ar pajungtų socialinių jėgų, ir kad
ligtolinės dirbančiųjų klasės institucijos pačios dominavo dirbančiųjų
pasipriešinime, subordinuodamos save kapitalo galiai. Buvo suvokta, kad
pasipriešinimas kapitalui nebūtinai turi būti laikomas dviejų apibrėžtų klasių
kova. Šiuolaikiniai filosofai ir socialiniai teoretikai disciplinų ir
hierarchijų graduojamą fabriko visuomenę vadina vidumi, tačiau būtent išorės –
visos visuomenės, jos poreikių, geismų ir kūrybinių sugebėjimų – užkariavimas
tapo išskirtiniu šiuolaikinio kapitalizmo bruožu.
Kapitalizmo galios mechanizmai
suvokė, kad pasipriešinimo išjudintos fabriko sienos griūva, ir kad norint
atgaivinti kapitalistinę ekonomiką reikalingas realus visos visuomenės
įtraukimas (real subsumption) į
kapitalo gamybos procesą. Kaip „Imperijoje“ teigia Michaelas Hardtas ir Negri,
„Marxas sąvoka „formalus įtraukimas“ įvardija procesus, kurių metu kapitalas į
savuosius gamybinius santykius įjungti darbo praktikas, kurios atsirado anapus
jo valdų“. Taigi, formalus įtraukimas vyksta ekstensyvios kapitalo plėtros
metu, yra neatskiriamas nuo naujų rinkų įjungimo į pasaulinę rinką ir nuo
valstybinio imperializmo. Tuo tarpu realus įtraukimas vyksta globalinės
kapitalistinės visuomenės viduje, kapitalizmas nebe plečiasi erdvėje, o
intensyvėja savo paties ribose. Kaip teigiama minėtoje knygoje, „Realaus įtraukimo
metu darbo integracija į kapitalą tampa daugiau intensyvi nei ekstensyvi, ir
visuomenė vis labiau tampa ištisai formuojama kapitalo“ (Hardt, Negri 2000: 255).
Autonomistų teoretikas Mario Tronti jau septintajame dešimtmetyje rašė, kad „visa
visuomenė funkcionuoja kaip gamybinis elementas“ (Dyer Witheford 1999: 134-135).
Realaus įtraukimo į kapitalą stadijoje atsidūrusią visuomenę autonomistai
vadina socialiniu fabriku: neapmokamas darbas namuose padeda reprodukuotis
darbo jėgai, aukštųjų mokyklų indoktrinuojami ir intelektualinį darbą dirbantys
studentai taip pat laikomi dirbančiųjų klasės dalimi. Kartu su Marxu būtų
galima pasakyti, kad kapitalas ne be naujausiųjų technologijų pagalbos
suobjektyvino, įtraukė į vertės gaminimo mechanizmus ne tik žmogaus bei
visuomenės (populiacijos) gyvenimą, bet visus jo gyvybinius procesus. Marxo
posakis, kad „labiausiai ištobulintos mašinos priverčia darbininką dirbti
daugiau, nei dirba laukinis“ (Marx 1993:708-709), visiškai tiksliai apibūdina
šiandieninių dirbančiųjų patirtis: mokslininkui, su baime laukiančiam projekto
pabaigos, programuotojui, 18 valandų per dieną praleidžiančiam prie kompiuterio
ekrano ar kasininkei, kuri neturi galimybės netgi pasinaudoti tualetu, suprasti
šį Marxo teiginį visai nesunku. Kita vertus, mūsų poilsis, virstantis
nesibaigiančiu prekių pramogų vartojimu, taip pat yra „suobjektyvinamas“ ir tampa
kapitalistinės pelno apytakos dalimi – tokiu būdu išnyksta perskyra tarp darbo
ir poilsio.
Štai čia galima
prisiminti Marxo socialinio individo, bendrinio intelekto ir objektyvizuoto
darbo sampratas. Marxo „Fragmente“ postuluojamas socialinis individas
šiuolaikiniame kontekste virsta autonomistų postuluojamu socializuotu
dirbančiuoju.
Kaip teigia Negri,
socializuotas dirbantysis dirba „fabrike“, kuris informacinių technologijų dėka
pasklido visoje visuomenėje – vadinamajame „fabrike be sienų“ (Dyer – Witheford
1999:156). Keičiasi pats darbo procesas – jei tradiciniai gamybos centrai buvo
automatinės konvejerinio darbo linijos, tai aštuntajame dešimtmetyje, po
neoliberaliosios restruktūrizacijos, įmonės pradėjo taikyti „lankstesnius“
darbo principus: jose paliekamas nedidelis nuolatinių darbuotojų branduolys, o
aplink jį telkiamas atsitiktinės darbo jėgos kontingentas – nepilną darbo dieną
dirbantys, laikini darbuotojai, „juodadarbiai“, neformalūs darbuotojai bei tie,
kurie naudodamiesi ryšio priemonėmis dirba namuose(Dyer – Witheford 1999:157).
Taip buvo ne tik patenkintas maištaujančio jaunimo troškimas nebūti pririštiems
prie savo darbo vietų bei turėti daugiau laisvo laiko, bet ir atsirado galimybė
kapitalizmui padidinti santykinę pridedamąją vertę gyventojų reprodukcijos
sąskaita. Šia prasme Franco Berardi – Bifo buvo teisus: didesnė dirbančiųjų
laisvė atneša dar didesnę laisvę kapitalui, kuris „turi būti absoliučiai
laisvas, kad galėtų paplisti kiekviename žemės kampelyje ir atrasti truputėlį
žmogaus laiko, kurį galėtų išnaudoti už labiausiai apgailėtiną atlyginimą“
(Berardi 2009:34).
Silpnindamas iki
aštuntojo dešimtmečio ekonominę plėtrą išgyvenusiose šalyse dominavusį antrinį
(apdirbamosios pramonės) sektorių, kapitalas stiprina tretinį (paslaugų)
sektorių. Pavyzdžiui, ankstesnį feminisčių reikalavimą atsižvelgti į neapmokamą
jų darbą kapitalas „patenkino“, moterų darbą namuose perkeldamas į greito
maisto restoranus, namų tvarkymą, vaikų priežiūrą, sveikatos apsaugos sferą ir
surogatinę motinystę. Kita vertus, kintamąjį kapitalą šiuolaikinės gamybos
procese dar sparčiau nei Marxo laikais keičia pastovusis kapitalas –
skaitmeninės, kompiuterinės technologijos, kurios ne tik kaupia informaciją,
bet ir skatina plėstis komunikacijos tinklus, kuriuose gamintojai galėtų
keistis informacija su vartotojais ir taip kelti kapitalo kaupimo mechanizmų
efektyvumą.
Vienas pagrindinių šiuolaikinės
kapitalistinės gamybos bruožų – darbo fraktalizacija. Berardi teigia, kad darbo
laikas „fraktalizuojamas, tai yra, redukuojamas į minimalius fragmentus,
kuriuos galima surinkti iš naujo; fraktalizacija kapitalui leidžia nuolat
atrasti sąlygų mokėti minimalius atlyginimus“ (Berardi 2009:34). Daugelis
stambių įmonių savo pavaldiniams taiko savanorystės principus, nemažai
darbdavių samdo darbuotojus bandomajam laikotarpiui ir atleidžia juos jam
pasibaigus.
Visa tai leidžia
įsigalėti šiuolaikiniam darbo santykių principui – prekarizacijai (ag. precarious – rizikingas, nesaugus,
nestabilus, negarantuotas, priklausomas nuo kitų valios). Šiuo terminu sociologai
vadina visą eilę susijusių reiškinių, apimančių nesaugaus įdarbinimo, netipiško
ir nereguliaraus darbo santykių sferą. Į ją įeina trumpalaikis įdarbinimas,
įdarbinimas pagal sutartį arba nepilnu etatu; projektinis arba laisvai samdomas
darbas, orientuotas į produktą ir apmokamas pagal dirbančiojo pateikiamo
produkto kokybę; darbas, kuris yra organizuojamas nepaisant egzistuojančių
socialinės apsaugos, nedarbo pašalpos, sveikatos ir motinystės pašalpos
sistemų; darbas, kuriam būdingas vis didesnis nacionalinis, regioninis ar
globalus mobilumas bei dirbančiųjų gebėjimas dirbti įvairiuose darbo
sektoriuose; toks darbas apima itin plačią samdomo darbo gamą – pradedant
nepakankamai apmokamu darbu, kurį dirba skurdžiausiųjų sluoksnių dirbantieji ir
baigiant brangiai apmokamu vadybininkų darbu (jį dirba elitiniu vadinamas
kognitariatas) (Papadopoulos 2008:226). Galiausiai prekariškas darbas
suvokiamas kaip toks darbas, kai dėl greitos įdarbintųjų kaitos tampa
nebeįmanoma organizuoti profsąjungų, nors esama pastangų burtis ir kovoti
kartu. Kaip pabrėžia Bifo ir daugelis kitų tyrinėtojų, rizika ir nestabilumas
toli gražu nėra naujas fenomenas kapitalistinių darbo santykių perspektyvoje –
su kelių dešimtmečių išimtimi po antrojo pasaulinio karo, kuomet išsiplėtojusio
kapitalizmo šalyse po ilgų dirbančiųjų kovų įsigalėjo keinsistinė gerovės
valstybė, šie santykiai apima visą kapitalizmo istoriją. Kita vertus, galima
sakyti, kad formalaus įtraukimo epochoje, kai anapus kapitalistinių santykių
egzistavo nesuprekinti arba ne iki galo suprekinti bendruomeniniai ryšiai, prekarizacijai
buvo įmanoma priešintis ryžtingiau nei dabar, kai pats gyvenimas tampa
prekariškas, nesaugus.
Dyeris – Withefordas
primena kitą radikalų darbo socializacijos aspektą – ribos tarp apmokamo ir
neapmokamo darbo ištrynimą. Kaip sako šiuolaikinio kapitalizmo tyrinėtojai,
dabar į gamybos procesą tiesiogiai įtraukiamas ne tik žmonių darbas, bet ir jų
mokymasis, vartojimas, apsipirkimas ir pramogavimas (Dyer Witheford
1999:156-157). Šį pokytį galima susieti su Deleuze‘o kontrolės visuomenės
samprata; pasak jo „Disciplinos visuomenėse tekdavo viską pradėti iš naujo
(pereinant iš mokyklos į kareivines, iš kareivinių į gamyklą), o kontrolės
visuomenėse niekuomet nieko nepabaigi – verslas, mokymasis ir karinė tarnyba
egzistuoja kartu kaip metastabili tos pačios moduliacijos būsena, kaip tam
tikra universali deformacija“ (Deleuze 2012).
Savo Fragmente Marxas
mini ir technologijos mokslus, kurie pramoninės gamybos epochoje užėmė
dominuojančią vietą, nes buvo tiesiogiai susiję su materialios gamybos plėtra bei
kapitalistinio kaupimo augimu (Marx 1993:705). Studijos šiuolaikiniame
pasaulyje išlieka vienu iš kapitalistų ir dirbančiųjų strategijų sankirtos
taškų. Kylantys studijų mokesčiai yra tik viena medalio pusė, nors paskolų
garantijos įvairiose šalyse skiriasi (o jau patys kapitalistiniai santykiai
švietimo institucijose rodo, kad studentai yra sąmoninga dirbančiųjų klasės
dalis, ir jų kovos vertintinos kaip dirbančiųjų klasės kovos). Kita medalio
pusė – universitetai visiškai pajungiami rinkos poreikiams, liberalizuojami,
mažinama nekonkurencingų mokslo programų, grasinama uždaryti ištisus
filosofijos ir humanitarinių mokslų fakultetus, remiamas tik verslui ir
administravimui giminingų mokslo šakų
augimas, prižiūrimas korporacijų ir biurokratijos. Jaunas aukštąjį išsilavinimą
gaunantis žmogus tampa tik „žmogiškuoju ištekliumi“, neįsivaizduojančiu
gyvenimo be sėkmingos karjeros ir bandymo įsitvirtinti, tai yra, nuolatinės
baimės likti be finansinės paramos, be „stogo“. Tai lemia ne tik neribotą
biurokratijos ir kadrų armijos augimą, bet ir absoliutų mokslinės autonomijos
netekimą – mokslui sąlygas diktuojant korporacijoms, tampa neįmanoma kritikuoti
jų pelno siekimu paremtus sprendimus, o humanitarinės srities intelektiniame
lauke išlieka tik esamos santvarkos apologetai – kitokios, kritiškesnės minties
atstovus bandoma išstumti arba paversti juos konformistais. Visa tai
pasauliniam akademinių kritikų tinklui „Edu-Factory“ leido paskelbti: „Fabrikas
persikėlė į universitetą“ (Edu-Factory 2012). Kita vertus, būtina akcentuoti ir
dirbančiųjų lavinimosi problemas – kursus lankantys dirbantieji įgyja ne tik
dalykinių žinių, jiems skiepijamas lojalumas ir ištikimybė egzistuojantiems
santykiams su prievartiniu darbu ir vadovais.
Socializuoto
dirbančiojo pasaulyje kapitalas susiurbia visą gyenimą. Būti socializuotam
reiškia tapri produktyviu, būti subjektu reiškia būtų pajungtam kapitalistinės
vertės diktatui – ne tik kaip darbuotojui, bet ir kaip tėvui, pirkėjui,
studentui ir tam, kuris dirba namuose, kaip komunikacinių tinklų auditorijos nariui
ir netgi genetinės informacijos pernešėjui.
Knygoje „Daugybė“
Hardtas ir Negri teigia, kad paskutiniaisiais XX a. dešimtmečiais fabrikinis
darbas prarado savo hegemoniją ir užleido vietą „nematerialiam darbui“, tai
yra, darbui, kurio metu kuriami nematerialūs produktai – toks darbas yra
susijęs su žiniomis, informacija, komunikacija ir tarpusavio emociniai ryšiai.
Jei kognityvinis darbas informacinėje ir intelektinėje sferoje reikalauja
intelektinių, lingvistinių arba analitinių problemų sprendimo, reikalauja kurti
idėjas, simbolius, kodus, tekstus, vaizdus, tai afektyvus darbas kuria arba
manipuliuoja žmonių emocijomis (Hardt, Negri 2005:108). Kita vertus, tarp šių
socializuoto darbo formų nebėra jokios atskirties – privalėjimas mokėti
bendrauti su bendradarbiais ir klientais yra bet kokio šiuolaikinio darbo sine qua non. Tokį darbą dirba paslaugų
sferos dirbantieji, ligonių slaugės, sekretorės, kavinių padavėjai. Kita
vertus, nematerialus darbas beveik visada susipina su materialiu, apmokamu
darbu – reklamos darbuotojams genialios idėjos gali gimti vidurnaktį, o slaugės
darbas reikalauja ne tik švelnaus bendravimo su ligoniu, bet ir pakeisti jo
patalynę ir t.t. Tokiu atveju, kaip sako Hardtas ir Negri, afektyvi gamyba,
tapdama samdomo darbo dalimi, gali sąlygoti dar didesnį susvetimėjimą –
parduodamas pats sugebėjimas kurti žmogiškus ryšius, „kažkas nepaprastai
intymaus tampa boso ar kliento kontrolės objektu“(Hardt, Negri 2005, 111).
Jei, kaip sako Antonio
Negri, kapitalas socializuojasi norėdamas išardyti dirbančiųjų kompoziciją
fabrike, jei šis pabėgimas suteikia jam galimybę kurti realiu įtraukimu
pagrįstus kapitalistinius santykius, kurie apimtų visą globalinę visuomenę, tai
nereiškia, kad atėjo galas konfliktams: juose dabar akcentuojamas nebe vien
kapitalistinis išnaudojimas, bet ir nacionalistinis, rasinis, seksistinis
dominavimas. Kovose nebėra dominuojančio centro – fabriko, jos pasklido
privačiose namų erdvėse, mokyklose, universitetuose, ligoninėse,
žiniasklaidoje, jos įgyja ne tik streikų ar konfrontacijų darbo vietose formą,
bet taip pat tampa pasipriešinimu socialinių garantijų naikinimui bei diržų
veržimo politikai, reikalavimais užtikrinti galimybę pretenduoti į socialines
garantijas, sustabdyti ekologinę taršą (pg: Dyer Witheford 1999:159).
Dirbančiųjų kovoms ir jų judėjimų kūrimuisi šiuolaikinėje
kapitalizmo stadijoje iškyla dviejų tipų –
organizacinės ir psichologinės kliūtys. Kaip jau minėjome, vienas iš XX
a. 8 dešimtmečio kapitalo restruktūrizacijos tikslų buvo „darbo išlaisvinimas“
iš disciplinuoto fabriko režimo, pasibaigęs kapitalo išsilaisvinimu nuo
kintamojo kapitalo – darbo jėgos – spaudimo. Šiuo metu kapitalizmo kritikai
kalba apie naują kapitalo plėtros paradigmą – semiokapitalizmą, susijusį su jau
minėta tendencija, kad šiuolaikinis kapitalizmas vis labiau siejamas su žinių,
komunikacijos ir emocijų (arba afektų) sfera, kurią šiuolaikinio kapitalizmo
kritikas Franco Berardi – Bifo vadina infosfera. Bifo daro išvadą, kad jei
Deleuze‘as ir Felixas Guattari savo knygoje „Antioidipas“ kalba apie nuolatines
geismo mašinų patiriamas represijas, tai, priešingai, šiuolaikiniame pasaulyje
bandoma, viena vertus, nepaliaujamai stimuliuoti žmogiškąjį geismą ir energiją,
kita vertus, kiek įmanoma susieti juos su sistema. Žmogaus gyvenimas, visi jo
gyvybiniai procesai ir jo energija tampa kapitalo žmogiškuoju ištekliumi. Bifo
teigia, kad sąsaja tarp žmogiškosios kūrybinės veiklos bei ją išnaudojančio ir
susiurbiančio kapitalistinio mechanizmo leidžia atsirasti, viena vertus,
kapitalistiniam gamybos pertekliui, kuriam svetima bet kokia konkrečių žmogaus
poreikių logika, kita vertus – psichinėms patologijoms, kurias skatina būtent
infosferos atsiradimas. Jei Freudas visuomenėje vyraujančiu nerviniu sutrikimu
laiko neurozę, atsirandančią slopinant geismą, tai Bifo sako, kad šiandien
didesne problema tampa psichozė, asocijuojama su energijos ir informacijos
pertekliumi. Kalbėdamas apie šiandieninę „Facebooko“ kartą, Bifo pabrėžia
žmogaus nervų sistemos energijos pajungimą infosferai, informacijos perteklių,
nuolatines pastangas pritraukti mūsų dėmesį. Mūsų hiperaktyvumas dalyvaujant
socialiniuose tinkluose priverčia mus pajusti kūniško kontakto stoką ir tampa
infosferoje veikiančio individo dvasinės ir fizinės vienatvės priežastimi.
Negana to, neoliberalizme įtvirtinta konkurencijos darbo rinkoje dogma susijusi
su agresyvumo skatinimu. Nuolatinis nervų sistemos energijos pajungimas
infosferai tampa psichinių perkrovų (panikos, dėmesio sutrikimų,) priežastimi,
o tarpkūniško ryšio stygius dažnai baigiasi depresija, autizmu ir pan. Mūsų
energijos ir emocijų (afektų) pajungimą kapitalistinei medijų sąsajai liudija
šiuolaikinė populiarioji kultūra, ypač talentų šou, iš kurių ypač gerai matyti,
kaip kapitalistinis spektaklis veikia žmonių emocijas, ir kaip žmonių
kūrybingumas betarpiškai pajungiamas kapitalistinės konkurencijos aksiomoms
(Berardi 2012). Čia būtų galima pasitelkti Paolo Virno virtuozo sąvoką ir
teigti, kad tai, kad virtuozas nekuria produkto, yra bendrinio intelekto
laimėjimas (Virno 2004:52). Tačiau kartu toks konkuruojantis virtuoziškumas,
kaip ir daugelis kitų šiuolaikinės kultūros ir kūrybinių industrijų reiškinių,
kuria absoliučią pridėtinę vertę kapitalui ir yra automatiškai suprekinamos.
Kita vertus, fragmentuotai,
išsibarsčiusiai darbo jėgai darosi vis sunkiau išlaikyti tarpusavio solidarumą.
Žinoma, svarbiu faktoriumi tampa organizacijų ir judėjimų įdirbis, per ilgus
metus įgytas dirbančiųjų pasitikėjimas organizavimosi galia. Šiuo metu bent jau
Europoje jis yra itin menkas ne tik dėl neoliberalių darbo santykių spaudimo, bet
ir dėl pačių profsąjungų biurokratinio sukalkėjimo, jų puoselėjamų
reformistinių strategijų neadekvatumo. Kita vertus, ekstremalus dirbančiųjų
susvetimėjimas vis dažniau užkerta kelią jų bendram veiksmui – netgi tos
profsąjungos, kurios stengiasi puoselėti kovingesnes strategijas, susiduria su
didžiule solidarumo problema: direbantieji, padedant profsąjungoms iškovoję
pergales kovoje su darbdaviais, palieka pačias profsąjungas – solidarizavimasis
su kitais dirbančiaisiais jiems tampa neaktualus. Tą patį galima pasakyti apie
tarptautinį solidarumą – pavyzdžiui, prieš krizinę diržų veržimo politiką
kovojantys Graikijos dirbantieji nesulaukė pasaulinio palaikymo, kai kurie
darbo klasės atstovai be užuolankų vertina
sukilusius graikus iš kapitalistinės „darbo etikos“ perspektyvos – laiko juos
tinginiais, už kuriuos reikės „atidirbti“ kitiems. Šie ir kiti pavyzdžiai
liudija, kad šiuolaikiniame pasaulyje, kaip pasakytų šiuolaikinis prancūzų revoliucinis
mąstytojas Jacques‘as Camatte‘as, kapitalizmui pavyko „prisijaukinti žmogų“ –
šiuolaikinė kapitalistinė gamyba, vartojimas ir reprodukcija leidžia išlikti ne
tik kapitalistiniams santykiams, bet ir jų atspaudams visuomenių mentalitete.
Vietoje išvadų: (ne)realizuota
bendrinio intelekto galia
Turint omenyje
socializuotos darbo jėgos padėtį šiuolaikinėje kapitalistinės gamybos stadijoje
– socialiniame fabrike, kalbėti apie bendrinį intelektą ir jo išlaisvinimą iš
kapitalistinių galios santykių yra nepaprastai sudėtinga. Pirmiausiai kyla
klausimas, kieno pusėje šiandien yra bendrinis intelektas – kapitalistinio
socialinio fabriko, kuriame pastovusis kapitalas ir gyvoji darbo jėga
susijungia nuolat kurdami ir atkurdami kapitalistinius santykius, ar gamybinių
jėgų, kurios nori išsilaisvinti iš šio fabriko. Apie tai savo tekstuose yra
kalbėjęs Felixas Guattari. Dviprasmišką mūsų padėtį šiame technologijų amžiuje
ir kartu dabartinį bendrinio intelekto būvį viename savo tekste jis apibrėžia
tokiais žodžiais:
„Tariama galimybės
naudotis duomenimis ir žiniomis demokratizacija atskiriama nuo galimybės tuos
duomenis tobulinti; antropologinių strategijų daugėjimą, kultūrų maišymąsi
visoje planetoje paradoksaliai lydi partikuliarumo, rasizmo, nacionalizmo iškilimas;
technologinių, mokslinių ir estetinių tyrimų plėtra vyksta bendroje sutemų ir
nevilties atmosferoje“. (Guattari 1996:95)
Guattari pripažįsta,
kad šiuolaikinė visuomenės subjektyvacija, jos tapsmas vis labiau priklauso nuo
mašinų, kompiuterizacijos. Tačiau jis teigia, kad žmonėms nėra prasmės
nusigręžti nuo mašinų,, bet statyti tarp jų tiltus, užtikrinti tarp jų naujas
ir patikimas sąjungas. Pasak jo, šiandienos informacijos ir komunikacijos
mašinos ne tik perteikia reprezentacinius (galios struktūrų perteikiamus)
turinius, bet ir prisideda prie naujų individualios ir kolektyvinės raiškos
asambliažų kūrimo“ (Guattari 1996:103). Jis retoriškai klausia, kodėl
revoliucinis permainų informatikos, telematikos, robotizacijos,
automatizacijos, biotechnologijų srityse potencialas iki šiol leido išlikti
monstriškoms, į susvetimėjimą vedančioms sistemoms, masinės žiniasklaidos
slogučiui ir infantiliškai konsensuso politikai. Galiausiai, klausia Guattari,
kaip galima atsijungti nuo segregacinių kapitalistinių vertybių ir duoti laisvą
valią pabusiančiai intelekto, jautrumo ir kūrybingumo revoliucijai? Tokią revoliuciją
kitoje savo knygoje „Trys ekologijos“ jis vadina ekologine revoliucija, kuri
turėtų apimti ne tik akivaizdžius, pastebimus objektus ir galios santykius, bet
ir ne tokią pastebimą molekulinę sferą – jutimą, mąstymą, geismą (Guattari
2000:28).
Kas yra paskirybė? Tai
– galimybė politiniais, etiniais ir estetiniais pagrindais perkurti savo
asmenybę, leisti jai peržengti identifikacijos, vertybinės stagnacijos ribas,
iš naujo atsiverti sociumui ir estetiniam pasauliui, iš naujo apmąstyti laiką,
kūną, seksualumą. Guattari teigia, kad žmonija turi save suvokti naujai;
aplinkoje, didžiuosiuose socialiniuose ir instituciniuose asambliažuose, o taip
pat – pačiose intymiausiose individo fantazijų erdvėse turi atsirasti vietos
naujam subjektyvumui, Individai privalo tapti vieningesni, o kartu – kuo
skirtingesni. Skirtingumą kuriančiam heterogeniškumui Guattari ekosofijos
projekte skiriama ypatinga vieta. Jis suprantamas kaip imanentinis paskirybės
kūrimas, savo esme priešingas transcendentiniam, universalizuojančiam,
redukciniam homogeniškumui, kurį stebime šiuolaikinėje infosferoje.
Heterogeniškumas leidžia atsiskleisti geismui, formuotis tapsmui, kuris gali
prisitaikydamas prie savo aplinkos ją transformuoti.
Hardtas ir Negri savo
„Daugybėje“ kalba apie tai, kad vėlyvajame kapitalizme iškilęs nematerialus
darbas leidžia nepaprastai ištobulėti bendriniam intelektui. Kalbėdami apie
šiuolaikinį darbo jėgos tapsmą daugybe, jie, kaip ir Paolo Virno, pabrėžia, kad
kuriantis šiai daugybei išnyksta skirtis tarp ekonominės ir politinės
socialinių santykių sferos; „ekonominių gėrybių gamyba tampa socialinių
santykių ir galiausiai pačios visuomenės gamyba“ (Hardt, Negri, 2005:350).
Pasak jų, būsimoji šios naujos ateities visuomenės institucinė struktūra bręsta
afektyviuose, kooperaciniuose ir komunikaciniuose socializuotų gamintojų
tarpusavio santykiuose. Naudojantis Hardto ir Negri terminologija galima daryti
pusiau dialektinę išvadą, kad jei visą šiuolaikinę visuomenę ir socialinę erdvę
įtraukiantis socialinis fabrikas susaisto jas kapitalistinių santykių pančiais,
tai vadinamojoje Imperijoje augantis ir bręstantis bendrinis intelektas tampa
pokyčių, revoliucijų ir juos įkvepiančio maištingumo katalizatoriumi –
steigiamąja galia, kurią įkūnijanti daugybė sugebės pereiti anapus tų
kapitalistinių santykių. Galima tik klausti, ar tokia steigiamoji galia yra
efektyvi, ar skirčiai tarp jos virtualumo ir kapitalistinės realybės nelemta
virsti bedugne.
Yra ir empirinių
įrodymų, kad šiuolaikinis darbo judėjimas gali panaudoti bendrinį intelektą,
kad nusikratytų savo išnaudotojų. Tai įrodo pasaulinis alternatyvios
žiniasklaidos tinklas Indymedia, tapęs realiu bendruomenių savižinos, įvairių
masinių susibūrimų koordinavimo, radikalių strategijų kūrimo instrumentu.
Svarbų vaidmenį pastarųjų kelių metų judėjimuose suvaidino socialiniai tinklai,
kurių įtakos vis dėlto nereikėtų fetišizuoti – šie fenomenai kone
akivaizdžiausiai apibūdina abu bendrinio intelekto „lazdos galus“ – tiek jo
visišką priklausomybę nuo kapitalistinės aksiomatikos, tiek jame glūdintį
revoliucinį potencialą. Naujosios technologijos prie nuo kapitalo nepriklausomo
bendrinio intelekto plėtros prisideda tiek, kiek leidžia kurti
antikapitalistinę arba nuo jo nepriklausančią – autonomišką – socialinę erdvę
(-es).
Turint omenyje visus
per pusantro šimtmečio nuo Marxo „Fragmento apie mašinas“ įvykusius pokyčius
kapitalistinėje visuomenėje, klausimas apie gamybinių jėgų ir gamybos būdo
santykius išlieka nepaprastai svarbus. Gyvosios darbo jėgos (arba daugybės)
sąjunga su kapitalizmo galiai įkūnyti skirtomis technologijomis turi būti
paremta tos jėgos (arba jėgų) valia nusikratyti kapitalistinių santykių. Pats
bendrinis intelektas gali būti kuriamas tik kartu su pasipriešinimo
išnaudojimui strategijomis. Galiausiai bendrinio intelekto perspektyva leidžia
kalbėti apie komunistinės visuomenės kūrimą kapitalistinės visuomenės viduje –
Imperijoje, ir pakeisti klasikinę marksistinę revoliucinę paradigmą
nedialektine socialinių jėgų išsilaisvinimo ir heterogenizacijos paradigma, bet
tai įmanoma tik palaipsniui nutraukiant kapitalistinių santykių grandines ir
puoselėjant laisvų paskirybių tarpusavio ryšius. Todėl verta kalbėti labiau ne apie
kapitalistinį pasaulį nušluosiančią revoliuciją, o apie individualias ir
kolektyvines paskirybes, palaipsniui paliekančias kapitalistinio spektaklio
sceną ir salę, nutraukiančias santykius su išnaudotojais. Spektaklinių
susibūrimų ir akcijų norint nusikratyti kapitalizmo nepakanka – būtina
puoselėti paskirybių ekologiją, atsiverti tapsmui ir skirtumui, kurti naujas
subjektyvacijas, galinčias tapti naujos, visiškai kitokios visuomenės pagrindu.
NAUDOTA LITERATŪRA
„Bifo“ Berardi F. 2009.
Precarious Rhapsody: Semiocapitalism and the
Pathologies of the Post-Alpha generation.
London, Minor Compositions.
Cleaver H. 2000. Reading Capital Politically.
Anti/Theses/AK Press.
Dyer – Witheford. 1999.
Cyber-Marx: Cycles and Circuits of
Struggle in High Technology Capitalism. University of Illinois Press.
Guattari F. 1996.
„Regimes, Pathways, Subjects“, in The
Guattari Reader. Ed. G. Genosko. Blackwell Publishers Ltd.
Guattari F. 2000. The Three Ecologies. London, Athlone
Press.
Marx K. 1993. Grundrisse: Foundations of the Critique of
Political Economy (Rough Draft). Penguin Books.
Hardt M., Negri A.
2000. Empire. Cambridge: Harvard
University Press.
Hardt M., Negri A.
2005. Multitude: War and Democracy in the
Age of Empire. New York: Penguin Books.
Virno P. 2004. A Grammar of the Multitude. New York,
Semiotext[e].
Berardi – Bifo F.,
„Cognitarian Subjectivation“, E-Flux http://www.e-flux.com/journal/view/183,
2012.06.06.
Deleuze G., „Prierašas
apie kontrolės visuomenę“, Anarchija.lt
http://www.anarchija.lt/teorija/26374-gilles-deleuze-prierasas-apie-kontroles-visuomene.html,
2012 06 06.
„The Edu-Factory Manifesto“,
Edu-Factory http://www.edu-factory.org/wp/about/,
2012.06.06.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą