Kasparas Pocius Kapitalizmas, šizofrenija ir paskirybių kūrimo menas

1972 metais Gillesas Deleuze‘as ir Felixas Guattari išleido pirmąjį knygos „Kapitalizmas ir šizofrenija“ tomą „AntiOidipas“. Jame jie kalba apie tris sociumo „formacijas“ – teritorinę, despotišką ir kapitalistinę, kurios kiekviena kitaip įkalina ikisubjektyvioje pasąmonėje veikiančias produktyvias geismo mašinas. „Antioidipo“ autoriai konstatuoja, kad kapitalizmo situacija unikali – jis, susikūręs ant despotiškos valstybės griuvėsių, siekdamas savo tikslų privalo nuolat perkoduoti ir deteritorizuoti vertybių ir tapatybių srautus, rasti ir užkariauti naujas erdves, į kurias galėtų plėstis, kaupdamas pridėtinę vertę. Ši užduotis sistemai tampa dar sunkesne, kai kapitalas suvokia negalintis peržengti savo paties ribų – negali liautis siurbęs pridėtinės vertės iš geismo mašinų produktų, kitaip geismo varomas kūrybinis perteklius, tampantis išorine kapitalizmo riba, sunaikintų patį kapitalizmą. Taigi, jei nuolat perkoduojamas ir į naujas erdves persikeliantis kapitalizmas tampa išorine tradicinio sociumo riba, jo paties riba tampa tai, kas „Antioidipe“ vadinama šizofreniniu – revoliuciniu poliumi – geismo mašinų kūrybinė emancipacija, sunaikinanti patį kapitalizmą. Beje, pati šizofrenija, pasak „Antioidipo“ autorių, gali tapti revoliucine strategija, jei ji įgalina žmones peržengti kapitalistinį barjerą, suardyti kodo sankcionuojamą tvarką. 

Kita vertus, kapitalizmas nebegali pritaikyti abstrakčių tradicinių normų – kodų, egzistuojančių tradicinėje molinėje struktūroje. Jei kodus keičia pinigai, tai normas – vadinamoji abstrakti kiekybinė aksiomatika (tokią aksiomatiką plika akimi galime stebėti šiuolaikinėje makroekonomikoje ir kitose ekonomikos mokslo šakose, kur kapitalistiniai dėsniai gali keistis su kiekvienu nauju svyravimu akcijų biržose, tačiau jie nenustoja savo autoritetingo statuso, kaip „racionalūs ekonomikos dėsniai“). Kaip sako D&G, „bankininkas, generolas, pramonininkas, viduriniosios ir aukščiausios klasės vadybininkas, vyriausybės ministras kalba kaip šizofrenikai, bet jų kalba kapitalistinei tvarkai tarnauja kaip statistika“. Tuo tarpu miesto meras šiandien gali pasiskelbti menininku, o poryt – Lietuvos prezidentu. Tai – irgi ženklas, kad sistema atsidūrė ant beprotybės ribos. Nuolatinės ribos, kurias tenka peržengti kapitalizmui krizių metu ir privalėjimas bet kuria kaina išlaikyti pelną verčia visą sistemą balansuoti ant pavojingos ribos tarp šizofrenijos ir paranojos. 

„Perkoduodamas“ srautus, kapitalas stengiasi pasiekti tokią stadiją, kai sociumo struktūros virs kapitalistinę gamybą štampuojančiomis mašinomis, o molinės organizacijos atstovas iš centralizuotai galiai paklusnaus subjekto taps „šizofreniku“, kuriame sėkmingai sugyvens abstrakčias bei nuolat kintančias normas pripažįstantis kapitalistas ir naujų pojūčių geidžiantis proletaras. Taip bus galima atsakyti į Spinozą ir Wilhelmą Reichą kakinusį klausimą: kaip įmanoma, kad pavergtieji patys trokšta savo išnaudojimo. Kapitalistinės aksiomos – pelno, darbo, vertės ir vertybių dogmos – padeda pritraukti ir efektyviai išnaudoti geismo mašinų energiją. Ta energija, kaip teigia kai kurie kapitalizmo kritikai Vakaruose, gali gimti ir įvairių socialinių judėjimų kovose. Kapitalizmo aksiomatika nuolat papildoma įvairiomis, netgi tarpusavyje prieštaraujančiomis aksiomomis (pvz., laisvoji rinka koegzistuoja su valstybiniu reguliavimu).

Kita vertus, stabilią sociumo hierarchiją išjudinantis ir griaunantis kapitalizmas yra veiklus ir reakcingas vienu metu – sociume jis įjungia ir priverčia suktis galingas geismo mašinas, tačiau, ėmęs jas valdyti, tučtuojau pajungia jas represijoms. Kapitalizmas negali leisti sau pasiekti galutinės sociumo ribos, jis negali leisti žlugti represinėms struktūroms – taip žlugtų ir pats kapitalizmas. Todėl kapitalizmui būtina reteritorizacija – nuolatinis grįžimas, atsitraukimas į ankstesnes „teritorijas“ – valstybes, tautas, šeimas. Čia jam gelbsti molinės organizacijos reliktai takioje kapitalizmo terpėje – disciplinuojantis biurokratinis aparatas, prie jokiai kodifikacijai nepasiduodančių kapitalistinių aksiomų pritaikomas įstatymas ir policinės represijos. Represuotas geismas ne tik virsta fantazmu arba nuolatos stimuliuojama stoka – reteritorizuotam, „į normalias vėžes grąžintam“ sociumui iš naujo primetamos anachronistinės vertybės, į ją grąžinamas „dvasingumas“. Reteritorizacija, kaip ir geismo suprekinimas, yra būtina kapitalui, kurio vienintelis tikslas – pridėtinės vertės pasisavinimas.

Taigi, į kapitalo deteritorizuotą sociumą organizacija ir despotizmas grąžinama „netikėčiausiais pavidalais“ – jie tą sociumą gali paversti oligarchine, hierarchine ar net monarchine struktūra. Represinės priemonės saugo ir stebi geismo mašinas, idant jos nekirstų išorinės kapitalo ribos ir taip nesudarytų galimybių revoliucijai, kylančiai dėl geismo, kurio, kalbant Freudo terminais, nebegalėtų sublimuoti jokios galios struktūros, jokia rekuperacija, joks prekinis fetišizmas, jokios represijos.

Praėjus keturiasdešimčiai metų po „Antioidipo“ pasirodymo kapitalizmo kritikai kalba apie naują kapitalo plėtros paradigmą – semiokapitalizmą, susijusį su tuo, kad šiuolaikinis kapitalizmas vis labiau siejamas su žinių, komunikacijos ir emocijų (arba afektų) sfera, kurią šiuolaikinio kapitalizmo kritikas Franco Berardi – Bifo vadina infosfera. Bifo daro išvadą, kad jei Deleuze‘as ir Guattari „Antioidipe“ kalba apie nuolatines geismo mašinų patiriamas represijas, tai, priešingai, šiuolaikiniame pasaulyje bandoma, viena vertus, nepaliaujamai stimuliuoti žmogiškąjį geismą ir energiją, kita vertus, kiek įmanoma susieti juos su sistema. Žmogaus gyvenimas, visi jo gyvybiniai procesai ir jo energija tampa kapitalo žmogiškuoju ištekliumi. Bifo teigia, kad sąsaja tarp žmogiškosios kūrybinės veiklos bei ją išnaudojančio ir susiurbiančio kapitalistinio mechanizmo leidžia atsirasti, viena vertus, kapitalistiniam gamybos pertekliui, kuriam svetima bet kokia konkrečių žmogaus poreikių logika, kita vertus – psichinėms patologijoms, kurias skatina būtent infosferos atsiradimas. Jei Freudas visuomenėje vyraujančiu nerviniu sutrikimu laiko neurozę, atsirandančią slopinant geismą, tai Bifo sako, kad šiandien didesne problema tampa psichozė, asocijuojama su energijos ir informacijos pertekliumi. Kalbėdamas apie šiandieninę Facebooko kartą, Bifo pabrėžia žmogaus nervų sistemos energijos pajungimą infosferai, informacijos perteklių, nuolatines pastangas pritraukti mūsų dėmesį. Mūsų hiperaktyvumas dalyvaujant socialiniuose tinkluose priverčia mus pajusti kūniško kontakto stoką ir tampa infosferoje veikiančio individo dvasinės ir fizinės vienatvės priežastimi. Negana to, neoliberalizme įtvirtinta konkurencijos darbo rinkoje dogma susijusi su agresyvumo skatinimu. Nuolatinis nervų sistemos energijos pajungimas infosferai tampa psichinių perkrovų (panikos, dėmesio sutrikimų,) priežastimi, o tarpkūniško ryšio stygius dažnai baigiasi depresija, autizmu ir pan. 

Kitas šiuolaikinis tyrinėtojas Matteo Pasquinelli taip pat primena, kad šiuolaikinis kapitalas išskleidęs nematomus čiuptuvus parazituoja mūsų sąmonės ir pasąmonės terpėje – reklamos industrija atakuoja mus naujų šampūnų ir naujų kandidatų ikonomis, pajungdama ir išnaudodama mūsų dėmesingumą. Tai dažnai baigiasi tuo, kad žinias apie Niujorko biržų akcijų kritimą, apie Michaelo Jacksono ar Steve‘o Jobso mirtį sutinkame jas išgyvendami galbūt intensyviau nei savo artimo mirtį ar nelaimę. Apskritai, naujausia krizė gerai įrodė egzistuojant psichopatišką kapitalizmo pusę – nežinia, ar su liūdesiu, ar su džiaugsmu reikėjo stebėti biržų jupius – visi jie depresijos dieną atrodė kaip bepročiai.

Kyla klausimas, ar galima ir kaip galima dar sykį atkurti išorinę kapitalo ribą? Kapitalui plečiantis ir taikantis į mūsų psychę matyt vienintele galimybe lieka paskirybių kūrimas, arba atkūrimas (re-singularization). Šį procesą savo tekste „Trys ekologijos“ nuosekliai aprašo jau minėtas Felixas Guattari. Kaip jau turbūt supratote, paskirybių kūrimo procesą jis suprato kaip integralią jo kuriamo ekologiško pasaulio projekto – ekosofijos – dalį. Šį projektą jis laiko alternatyva vadinamajam Integruotam Pasauliniam Kapitalizmui, kuriame, jo manymu, pereinama nuo prekių ir paslaugų gamybos į semiotinę ženklų bei sintaksių gamybą. Šiam režimui nepaprastai svarbi individų kontrolė, vykdoma žiniasklaidos, reklamų, viešosios nuomonės formavimo pavidalu. Ekosofijos projektą pasak Guattari sudaro trys elementai – aplinka, socialiniai santykiai ir žmogaus subjektyvumas, tiksliau šių elementų nukreipimas sveikesne, darną labiau skatinančia linkme.

Jo manymu, ekologinė evoliucija turėtų apimti ne tik akivaizdžius, pastebimus objektus ir galios santykius, bet ir ne tokią pastebimą molekulinę sferą – jutimą, mąstymą, geismą.

Kas yra paskirybė? Tai – galimybė politiniais, etiniais ir estetiniais pagrindais perkurti savo asmenybę, leisti jai peržengti identifikacijos, vertybinės stagnacijos ribas, iš naujo atsiverti sociumui ir estetiniam pasauliui, iš naujo apmąstyti laiką, kūną, seksualumą. Žmonija turi save suvokti naujai; aplinkoje, didžiuosiuose socialiniuose ir instituciniuose asambliažuose, o taip pat – pačiose intymiausiose individo fantazijų erdvėse turi atsirasti vietos naujam subjektyvumui, Individai privalo tapti vieningesni, o kartu – kuo skirtingesni. Skirtingumą kuriančiam heterogeniškumui ekosofijos projekte skiriama ypatinga vieta. Jis suprantamas kaip imanentinis paskirybės kūrimas, savo esme priešingas transcendentiniam, universalizuojančiam, redukciniam homogeniškumui, kurį stebime šiuolaikinėje infosferoje. Heterogeniškumas leidžia atsiskleisti geismui, formuotis tapsmui, kuri gali prisitaikydamas prie savo aplinkos ją transformuoti.

Guattari pabrėžia, kad kapitalizmui nepakanka priešintis iš išorės, bandant kvestionuoti santvarkos formą ir ribas, jis pabrėžia mąstymo ekologiją, kuri būtina kasdienybėje: individualiame gyvenime, namuose, sugyvenime su kaimynais. Guattari baugina politinio ir religinio fundamentalizmo grėsmė. Propaguodamas savąją paskirybės ekologiją jis išlieka priešiškas archaiškoms ekologijos formoms ir primena Irano revoliucijos pavyzdį, kai liaudies revoliucijos keliu į valdžią atėjo fašistai ajatolos. Modernios technologijos ir pasikeitusios gyvenimo sąlygos kartais neapsaugo išsilaisvinusių tautų nuo rasizmo ir seksizmo, nuo tradicinio familializmo ir klaniškumo, nuo neapykantos kitokiam, marginalizuotajam.

Guattari pateiktas ekosofijos apibrėžimas leidžia teigti, kad alternatyva kapitalizmui neįmanoma be radikalaus mūsų pačių pasikeitimo, tapimo paskirybėmis, išsiveržimo iš infosferos sukurto burbulo, mūsų psichikos ir fizinės tikrovės atsiejimo nuo trivialių kapitalistinės sistemos dogmų – darbo, pelno – gyvenimo standartų, judant ne atgal į archaines, barbariškas tradicines struktūras, o pirmyn, į kaip įmanoma mažiau standartizuotą, kuo įvairesnį pasaulį. Pasaulį, kuriame įtvirtinama įvairovė ir įmanoma neaprėpiama gausybė jungčių tarp jautrių, jusliškų, mąstančių ir kolektyviai veikti galinčių paskirybių.

Savo tekste Guattari duoda gerą ekosofijos pavyzdį – jis rašo apie menininką, kuris pakeičia savo kūrinį po to, kai šiame nejučia atsiranda kokia nors nenumatyta detalė. Ji priverčia menininką nukrypti nuo jo pasirinkto ir tvirtai užsibrėžto kelio.

To norėčiau palinkėti ir jums. Pastebėkime, saugokime ir puoselėkime paskirybes savo mąstyme ir gyvenime.

Gintautas Mažeikis Penelopės politikos mokslai bestijai suvaržyti

Išėję iš gamyklų žmonės-mašinos pirmiausiai ėmėsi garbinti abstrakcijas: ideologijas, santvarkas, moksliškai formuluojamus teiginius. Kvazi-mokslinės sąvokos jiems pakeitė šventąsias kates ir karves, stumbrus ar totemines būtybes, dvasias, angelus, dievus . Tai iš dalies paaiškina, kodėl masėms prireikė daugiau politikos, o ne religijos ar magijos. Apkvaitę nuo tuščių sąvokų daugiau nei nuo haliucinogeninių grybų, senovės genties atgaivos, ar pakylėti labiau nei nuo religinių ekstatinių giesmių minios žmonės ėmėsi politinių samprotavimų. Mašinizuotos sąvokos pradėjo keisti antropomorfinius pasaulio pavidalus, svarbius antikos ir viduramžių mąstytojams. Mašinų-žmogui valstybė yra ne Adomas Kadmonas, ne gyvas organizmas, o agregatas ir tai jį džiugina, nes nereikia sukti galvos apie valdančius monstrus, o pakanka kalbėti apie sąvokas, technologijas, viešąsias procedūras. Sąvokų mašinizacija atitiko industrinio žmogaus savimonę ir savijautą: standartizuoto, procedūrinio, technologinio, t.y. fabrikinio valdymo suvokimą ir pasitikėjimą. Banali ir paprasta teorija apie valdžių pasidalijimą ir institucinį funkcionalizmą kaip teisingumą mašinų-žmogui atrodo kur kas priimtinesnė nei kabalistinė sefirų dialektika, daugiamatė dangiškosios Jeruzalės egzegetika, ar poststruktūralistinė dinamiška rizomatika. Politologinis paprastos tiesos ir teisingumo pasakojimas turi dar vieną tikslą: paslėpti nuo žmogaus jo biologinę, zoologinę gimtį. Tikimasi, kad kasdien praktikuojama bestijiškumo užmarštis: slopinami geiduliai ir geismai, baimės ir nepakanta, aistros ir nuotaikos nepastovumas, tiesioginė priklausomybė nuo organinės gamtos, energijos pulsacijos bei paribyje prabundančių žvėriškų instinktų, - kad viso šito užmarštis atvers iš teisingų politinių sąvokų išaustą tikrovę. Tačiau pamirštama, kad visi šie pasakojimai tėra Penelopės darbas, malšinant minios geidulingumą ir valdžios troškimą. Visa tai tik būdas atidėti įvykius ryžtingiems ir negailestingiems grįžusio šeimininko, Odisėjo, mito žmogaus sprendimams.

M. Horkheimeris ir T. Adorno bei jais sekantis J. Habermas pabrėžia šią traumatinę apšvietos funkciją: atidėti ar net nuslėpti mito grįžimą, pašalinti jį į paribius, sukurti gerovės ir pasitenkinimo pasakojimą. Paslėptas ir absurdu paverstas „belaukiant Godo“ S. Becketo motyvas tęsia Penelopės istoriją šiais laikais. Politikos mokslams jau nebežinoma ar kokie nors odisėjėjai dar belikę. Kasdien pasakojama ir tai, kad ne tik Trojos antžmogių, bet ir stebuklingų, kūrybingų miunchauzenų nėra ir nėra buvę. Tačiau save patį neigiantis Godo laukimas yra įvykių atidėjimas vardu gerovės visuomenė. Tačiau vieną dieną priartėjusi istorija nušluoja valdžios jaunikius iš Penelopės kiemo, kai prabudusi bestija vėl triumfuoja. Išeitis, pasak Adorno, grąžinti mitą, poeziją ir jų dramatišką, bauginančią vertę į pačių politikos mokslų turinį, arba, įterpti tai, ką aš vadinu politine antropologija. Turiu omenyje tai, apie ką esu kalbėjęs knygoje Paraštės: minčių voratinkliai: paleantropo mutacijas ir jo išliekamumą homo sapiens, tiksliau, kintančio, difuzinio žmogaus bendruomenėje. Tada rašiau:

Be paleantropų ir difuzinių žmonių, dar skiriami sugestoriai ir neoantropai. Sugestoriai – tai žmonės apsimetinėjantys plėšrūnais. Jie stengiasi taip pat drąsiai įtikinėti, negailestingai žudyti, bausti ir niekinti, tačiau iš tikro, kaip ir paprasti žmonės labai bijo ir, atėjus tikram paleoantropui, šiam nedelsiant paklūsta. [...] Atvirkščiai, neoantropai – laisvamaniai filosofai, žurnalistai, muzikai, dramaturgai bei kiti kūrybingi žmonės – gadina difuzinių elementų kaimenes, yra kenksmingi ir todėl naikintini pirmiausiai“ (p. 232).

Mašinos-žmonės, arba difuzinės būtybės bando gintis nuo paleoantropų, sugestorių ir neoantropų susisukdami į politikos mokslų skraistes, daugindami ir studijuodami pasakojimus apie politines technologijas ir agregatus – šiuolaikines Tūkstančio ir vienos nakties pasakas, taip manydami atitolinti artėjantį superbestijos sprendimą. Penelopės audimo kieme įsikūrusi naujoji, komunikacinė Tūkstančio ir vienos pasakos bendruomenė, su jos tikėjimu apie nesibaigiantį racionalų interpretavimą, jaučiasi pakankamai saugi. Tačiau tai neturėtų klaidinti politinės antropologijos, nes migdanti gerovės giesmė ir nemokamos vaišės pašalina bendruomenės interaktyvų santykį su antžmogišku pasauliu, ir melagingai atideda akistatą su zoon politikon.

Difuzinis žmogus pastaruoju metu vaidinti sąvokų, t.y. komunikacinę, informacinę mašiną. Šia didžiąją iliuziją slepia ir politikos mokslai, kaip savo neįvardytą, dialektinį alter ego. Sąvokų konstruktai, sprendimų serijos, ideologiniai aparatai, biurokratijos mašinos, valdymo technologijos, elitų funkcijos užtikrina visuomenę dėl jos saugumo, garantuoja ministerijų darbą, skaitmeninius informacinius tinklus ir komunikacinį, beveik virtualų protą. Atrodo zoon politikon jau turėtų būti miręs, turėtų būti padvėsusi ši didžioji apsirijusių karalių ir geidulingų karalienių, ne mažiau godžių valstiečių ir kraugeriškų vaizdų lepinamų miestelėnų gėda. Tačiau minėta gamtos išnykimo iliuzija kyla tikintis, kad bestija yra anapus, o ne giliai įaugusi į šiuolaikinį žmogų, į jo genetiką, į psichikos sandarą, į jo molekulinę – bakterinę aplinką, į atskirų organų nervų raizginius.

Kas vis dėlto yra/buvo tas zoon politikon ir kokia yra jo raida – klausimas, kurio platesnės diskusijos vengia politikos mokslas, šis mašinų ir technologijų, pretenduojančių užimti mito vietą, gerbėjas. Tačiau bestijos likimas išlieka svarbus politinei antropologijai, jei tik ji prisimena ir mąsto antropos kilmę ir turinį. Atmenant tai, kad žmogus yra ekscentriškas, mąstyti gebantis padaras, galima suabejoti: kam jam reikalingas politiškumas? Ar dėl slepiamų gėdingų geismų ir siekinių? Ar dėl neišvengiamo poreikio riboti ir susitarti dėl savo ribų nerandančios socialinės fantazijos? Ar dėl pavojaus, kurį sukelia žvėries prabudimas? Ar dėl nuolatinio žmogaus neišsipildymo, t.y. dėl principinio negebėjimo tesėti abstrakčius pažadus? Juk politikos mokslai tik tą ir veikia, kad kas diena pateisina politikos veikėjų netesimų pažadų srautą, nurodant į neva objektyvias priežastis: valdžios pasidalijimą, komunikaciją, įstatymų priėmimą ir kitus technologinius procesus. Ekscentriško ir dažniausiai nepakankamo žmogaus fantazija, vaizduotė yra svarbiausiais difuzinio žmogaus būties šaltinis, gyvenimo versmė, kuri grėsminga savo neadekvatumu ir šią grėsmę slepia politologinės istorijos. Tačiau nukaltų kliše galerijos maskuoja ne tik nepažabotą fantaziją ir jos netesėjimą, bet ir pulsuojančio energijos maišo – žmogaus psichikos – nukrypimus, tai ką įvardijau sugestoriaus, paleantropo ar super žvėries - save pažinusios ir išsilaisvinimo siekiančios bestijos - siekinius. Bestijos nestabilumo, lakios vaizduotės ir nuolatinio skirtingumo keliamo pavojaus akivaizdoje mėtomi pėdsakai – šis senasis pabėgimo menas - patys yra falsifikuojami, manant, kad ši gudrybė, ši puiki klasta pavojaus akivaizdoje ir yra savaime tikrovė, mokslas, politologija.

Tačiau ir priešingai: sugestoriams, šiems naujiesiems breivikams, protinga komunikacija yra taip pat patogi. Paklausykime ką maniakai viešai kalba: jų kvazi-moksliškai subalansuota šneka, teisingumo retorika užglaisto vidinį, zoo-žiaurumą, nepakantą, panieką kitoms būtybėms, keršto atakas. Taigi, komunikacinės mašinos ir jas prižiūrinčios institucijos padeda ne tik bendruomenėms susitarti dėl vaizduojamų tikslų, ne tik paslėpti erotines ar su mirtimi susijusias fantazijas, jų nuojautas. Ši kalba taip pat padeda slapstytis sugestoriams: galiausiai kaltos yra aukos. Šis protingas tarimasis siekia užtikrinti bent taikų ir ramų išlikimą gyviesiems bet kokiomis sąlygomis, bent kuriam laikui. Mašina-žmogus, vengdamas akistatos su savimi ir tarpininkaujamas naujo racionalumo stabo – mokslinių sąvokų - plečia viešą komunikacinį protą ir jo įvairias institucijas, įskaitant politines organizacijas ir valstybę. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad zoon politikon yra numaldytas.

Politinio žvėries gimtis remiasi ir libidine bei tanatos vaizduote, ir nusilpusiais, bet ne mirusiais instinktais. Pavyzdžiui, politinės fantazijos gražus ir net kartais visuomenei priimtinas vaizdas yra utopija, kurios paribys alsuoja nieko nevaržomo maišto ir riaušių ugnimi, dramų ir tragedijų patosu. Utopijai, kaip ir religijai ar poezijai būdingas katarsis, apsivalymas, t.y. esmiškas santykis su biologiškumu, savotiškas ekstatiško orgazmo pakaitalas. Pasak Aristotelio, o vėliau ir Nietzschės, tragedija paskatina ne tik poeziją ir muziką, bet atskleidžia politiškumo, giliai susijusio su politinės bestijos katarsiu, esmę. Psichoanalizės atradimas - jouissance (kančios malonumas), gal būt retas iš nedaugelio interpretacijų, svariai išplėtė politinio katarsio konfigūracijas, poetinio orgiastiškumo pavidalus ir pagilino bestijos suvokimą. 

Ikipolitinė gyvenimo aistra, politinio žvėries ambivalentiškumas, ekscentriškumas, nepakankamumas kyla iš nuolatinio svyravimo tarp libido ir tanatos, įsitikinimų paranojos ir lakios vaizduotės šizofrenijos, tarp moteriško ir vyriško prado, tarp kasdieninės represijos taikomos sau ir aplinkiniams ir kartu slapto noro pažeisti tabu, tarp dionisiško ir apoloniško konflikto, tarp ing ir jang siautulio, tarp pono ir tarno susidvejinimo, tarp tėvo viešpatijos ir sūnaus poreikio ją sunaikinti. Iš šio daugiamačio dvylipumo, iš malonumo ir kančios mainų, iš poreikio slėpti aistras kyla politiškumas. Pasak J. Ranciere, viena iš nuolatos matomų, apčiuopiamų, visuomenei priimtinų fantazijos ir jos ribojimo išraiškų yra konfliktas tarp stilingos utopijos žadinamo perversmo ir būtinybės susitarti dėl kylančio pavojaus. Utopija, yra suvaldyta, tačiau vis dar pakankamai laisva ir tiesiogiai su fantazija susijusi samprotavimų forma. Geriausios utopijos yra civilizuotas, stilingas politinio geismo pateikimas: malonumo atidėjimas ir kančios ekstatikos įteisinimas. Tačiau, jei utopija neišreiškia bestijų vaizduotės ir aistros, utopija neatstovauja, nereprezentuoja jokių lūkesčių ir fantazijos. Silpnų žmonių politinės vizijos, vadinamos institucijų ar net valstybių strategijomis, yra mašinų-žmogaus sukurtas pakaitalas, sintetinis produktas, kurį politinis bestija neva praris ir taps romiu homo sapiens.

Vienas iš nenumaldomų bestijos troškimų yra peržengti ribas. Jau Leibnizas yra pastebėjęs apie esmingą žmogui, monadai, ekstatiškumą, kurio svarbą ypatingai pabrėžė G. Bataille ir G. Deleuze . Ekstatiškumas pasireiškia būtinybe pažeisti ribas. Tiesiogiai su ekstatiškumu susijęs politinės bestijos transgresyvumas,  nuolatinis paribio, liminalumo kvestionavimas, yra svarbus politinės antropologijos atradimas. Todėl, politinės antropologijos autoriai, pavyzdžiui, V. Turneris, pastebi, kad susitarimas dėl baigtinio bet kokios utopijos reikšmingumo ir tvarkos tėra laikinas, o teigimai apie pastovumą yra iliuzija, kurios esmę slepia paribys, t.y. socialinis-politinis liminalumas, tabu ir įvairūs ritualai.

Civilizacijai priimtinas ir gyvas politiškumas miršta tada, kai išnaikinama iš mito, poezijos, religijos ar net utopijos dar srūvanti įtampa, kai tariamai pašalinamas radikalumo pavojus, kai manoma, kad į užribį išstumta tėvažudystės, incesto, kanibalizmo nuodėmė ir jų pakaitalai mus nebegresia. Tobula, racionali, įgyvendinta valdymo forma, pavyzdžiui, Hegelio teisės filosofija, rodo, kad protas prarado budrumą, kad jis jau nebemato, nebepastebi paribiuose knibždančių maištininkų. Pavyzdžiui, kai prūsiška Vokietija nebesuvaldė savo paribio, gaivinusio socializmo utopijas ir maišto aistras, kai hėgeliškas protas apako nuo savo paties puikybės, nuo pasigėrėjimo sukurtomis smėlio pilimis, kurias galime vadinti politikos mokslais, bundanti komunizmo šmėkla triumfavo. 

Tariama bestijos politiškumo mirtis yra trumpalaikė, nes ekstatiški padarai prisikelia kaip feniksai iš geismo pelenų. Nuslopintos bestijos svajonės trauma, sukaupta energija, slaptas, iracionalus, fantazijos išlaisvinimo troškimas pakelia vartus beprasmiams ir negailestingams maištams, kruvinoms ir tuščioms riaušėms, prievartos skausmo ir džiaugsmo proveržiams. Šio gaivalo regėjimo, jautrumo jo energetikai, bestijos pavidalų refleksijos ir stokoja šiuolaikiniai nuobodulio ir pagarbos technologijoms įsikūnijimai – politikos mokslai. Jų privalumas yra vienas: tai barokinis diplomatijos šokio meistriškumas, viešų politinių samprotavimų taisyklių prezentavimas, civilizacinių normų įkūnijimas, hegemonijos patvirtinimas. Tačiau įkapės, kurias be perstojo audžia šiandieninės mokyklos ir universitetai, aiškindami valstybės ir gerovės visuomenės prigimtį, demokratijos agregato santvarką, protingą socialinę-politinę sanklodą ir derybų mechanizmus, per anksti laidoja bestijos aistrą.

Europos socialiniai judėjimai: „Atsiimkime Europą!“

1. Tam, kad būtų aišku, jog krizė Europą palietė negrįžtamai, Mario Draghi žodžių neprireikė. Jau prieš porą mėnesių Jeanas Claude‘as Trichet įvardino krizę kaip „sisteminę“. Dabar (sausio 16-ąją) jo įpėdinis, Europos Centrinio Banko vadovas Draghi sako „kad situacija pablogėjo“ – nesuprantama, ką galėtų reikšti „sisteminės krizės pablogėjimas“.

Akivaizdu, kad ateinančių mėnesių scenarijai yra gana tamsūs – ne tik tiems, kurie jau keletą metų moka už krizę ir lengvina ją prisiimdami diržų veržimosi, kitaip tariant, griežtos ekonomikos naštą. Netgi tvirtai besilaikantys kapitalo sektoriai ir Europos valdančios klasės ima abejoti, ar gigantiškame būsimo globalinio galios centrš pertvarkymo procese jos netaps nevykėlėmis. „Žlugimo“ šmėkla, vis dar tebegąsdinanti Amerikos didmiesčius, pasirodė ir Europos aikštėse – tiksliau sakant, ištisuose regionuose. Netrūksta išminčių, teigiančių, kad kreditingumą gali išgelbėti tik karas – pirmieji „globalaus skolų karo“, kuriame kovojama už dolerio kaip pasaulinės valiutos išlikimą ir galimybę išlaikyti dabartinius finansų valdymo centrus, manevrai gali pagreitinti euro dezintegraciją. Naujienos iš Ormuzo sąsiaurio mums primena, kad išgyvenant tokią ilgalaikę ir gilią krizę, karas visada gali tapti (ne vien tik finansinės ir valstybinių paskolų krizės) sprendimu.

Kalbėkime aiškiai: Europos Sąjungai, kokią ją pažinojome iki šiol, atėjo galas. Ir nėra dėl ko džiaugtis. Mes kartais pagalvodavome, kad kovos ir socialiniai judėjimai, spręsdami su valdžia ir pilietybe susijusias problemas, rengdami įvairias kampanijas ir kurdami platformas, Europos Sąjungos institucijose galėjo rasti platesnį užnugarį nei nacionalinėse politinėse struktūrose. Ši erdvė nebeegzistuoja. Tai – pirmoji pamoka, kurią reikėjo išmokti krizės šioje pasaulio dalyje metu. Antroji pamoka taip pat svarbi – paaiškėjo, kad bet koks demokratinis ar socialistinis atsakas krizei – neveiksminga iliuzija. Du krizės metai mus šio bei to išmokė, bet visgi tai buvo du pasipriešinimo, įkalinto nacionalinių valstybių erdvėse, metai – diržų veržimosi politikai buvo priešinamasi tik tose šalyse, kurioms krizė smogė skaudžiausiai. Puikus pavyzdys – Graikija. Sunku įsivaizduoti radikalesnį ir įvairesnį pasipriešinimą – pradedant aikščių užėmimais ir baigiant dienų dienas vykusiais visuotiniais streikais, pradedant bandymais šturmuoti parlamentą iki ištisų miestų paralyžiavimo. Tačiau šio permanentinio aktyvizmo efektyvumas besipriešinant drakoniškai karpymų ir socialinių teisių griovimo politikai buvo, galima sakyti, lygus nuliui.

Mes nebandome būti arogantiški. Šitos kovos turėjo vykti Graikijoje ir kitur. Bet pasipriešinimas, tapo akivaizdu, pasiekė ribą. Nors prieš milijonų žmonių akis griūvant Europos Sąjungai jos komisarus mėginta vaizduoti kaip diktatorius, nors buvo kalbama apie pinigų reguliavimą ir kolonijinį tariamo centro dominavimą periferijos atžvilgiu, pati nacionalinė valstybė parodė, kad nesugeba būti gynybiniu bastionu. Tautinė valstybė per keletą pastarųjų metų yra visiškai išsiderinusi, jos institucijas pernelyg kompromituoja neoliberali finansinė logika, gyvojo darbo sudėtis yra pernelyg pasikeitusi, o disproporcija tarp finansinės kontrolės prievartos ir dinamiško atstovavimo per gili, kad būtų įmanomas bet koks nacionalinio masto Naujasis kursas. Programa, laikantis kurios būtų einama iš krizės, turi būti steigimosi (constituent) programa– turi būti įtvirtinti nauji principai ir kuriamos naujos institucijos. Šalia viso to turi būti kuriama nauja erdvė, kuri, mūsų manymu, gali būti tik europietiška. Neslėpsime – tai nepaprastai sudėtinga užduotis. Tačiau klasių kovos ir bet kokios realios „kairės“ Europoje ateitis priklauso nuo šios mūsų artimiausioje ateityje laukiančios užduoties.

2. Krizės gilumą tiek globaliu, tiek europiniu mastu dabar pripažįsta daugelis oficiozinių analitikų, kurie atvirai kalba apie naują recesiją. Jei Europoje neatsiras radikalių sprendimų, mes toliau išgyvensime šios nuo pat pradžių labai (ne ekonomiškai, bet politiškai, visuomeniškai ir kultūriškai) heterogeniškos erdvės krizę. Šis Europos institucijų heterogeniškumas buvo pristatomas kaip viena stipriųjų Sąjungos pusių. Spaudimas, patirtas krizės metu, leido pamiršti šią retoriką. Dabar mes nekalbame apie dviejų greičių Europą. Tai, kas vyksta Didžiojoje Britanijoje, nemažiau svarbu nei Graikijos kritimas į nemokumo nagus: Londono Sitis tikisi funkcionuoti kaip viso Europos kapitalo magnetas, iš kurio tas kapitalas bus paskirstomas pasaulinėse finansų rinkose – tai kelia grėsmę net tokių „stiprių“ valstybių kaip Vokietija ekonominiam vientisumui. Hipotezės apie Europos monetarinės vienybės žlugimą, Vokietijos atsiskyrimą ir naujo bloko, kuriame dominuotų markė, susigrupavimą (apie tai dažnai kalba Christianas Marazzi), skatina globalinės paklausos gamybos eksportui mažėjimą ir ardo socialinį stabilumą, nuo kurio priklauso vokiškasis modelis.Prancūzijos nuosmukis silpnina ne tik „Europos Monetarinį Fondą“ – taip akivaizdžiai palaužiama Paryžiaus – Berlyno ašis, kuri tikėjosi valdyti krizę Europoje, ir atsirand dar vienas skilimas ES institucinėje erdvėje. Rytuose socialiniai neramumai Rumunijoje atveria kitokį radikalaus nestabilumo frontą, o fašistinė Vengrijos vyriausybė – nors pasipriešinimo jai judėjimas vis auga – reakciją Briuselyje sukėlė tik tada, kai demagogiškai užsiminė apie autonomiją nuo Europos Centrinio Banko (ECB).

Tokie Europos erdvės pakrikimo – dekompozicijos – procesai verčia mus teigti, kad tai ES, kurią mes pažinome, atėjo galas. Akivaizdu, kad tai nereiškia, kad Europos institucijoms gresia išnykimas, arba kad nėra planų, kurie leistų jas reformuoti. Keletas žmonių, tokių kaip Étienne‘as Balibaras, neseniai kalbėjo apie tikėtiną „revoliuciją iš viršaus“ – bandymą pergrupuoti Sąjungos institucinę struktūrą aplink ECB – taip būtų pakeista materiali ir teisinė tiek Europos, tiek jos šalių sankloda (štai iš kur užuominos apie subalansuotą biudžetą). Tokias pastangas rodo Vokietijos vadovaujamas fiskalinis susitarimas, kuris bus pasirašytas kovą ir kuriuo bus stengiamasi suvaldyti krizę – bet jo ribotumai yra aiškūs netgi tiems, kurie jį propaguoja. Toks sprendimas galėtų būti sėkmingas tik tokiu atveju, jei krizę būtų įmanoma „sukontroliuoti“, o valstybinių skolų grąžinimo politika būtų kaip įmanoma švelnesnė. Vokietijai (ir ne tik jai) atsiranda alternatyva – išėjimas iš Euro, kurio pasekmes Europai ir pasauliui sunku net nuspėti.

Mes neužtruksime svarstydami šį antrąjį scenarijų. Svarbiau yra pabrėžti, kad gresianti „revoliucija iš viršaus“ iš Europos institucijų gali pašalinti bet kokį demokratiškumą, todėl absoliučiai būtina kurti steigiamąją programą. Gimsta “gotikinė” Europa, susiskaldžiusi ir hierarchiška Europa, rinkos Europa, neturinti efektyvių demokratinio tarpininkavimo mechanizmų, bet užtai turinti naują suverenią „galvą“ – ECB, mechanizmą, valdomą iš viršaus. 50 metų Europoje vyko kūrimosi procesas, kuriuo buvo stengiamasi subalansuoti tai, kas nesimetriška, ir apsisaugoti nuo tradicinio valstybių hierarchiškumo. Gotikiniame labirinte, kuris mūsų laukia, kurio deformuota architektūra atitinka bankų ir „rinkų“ poreikius, dominuos planavimas iš viršaus, kvazisovietinis planavimas, kurio tikslas – ne gaminti prekes, bet auginti skolas – o visiems, kurie nukryps nuo kurso, bus automatiškai taikomos sankcijos. Lengva nuspėti, kad, priešingai federalistų svajonėms ir funkcionalistų siekiams integracijos metu susilpninti atskirų valstybių valdžios galią, šioje struktūroje plis suverenumo ir nacionalizmo ideologijos. Viena vertus, savo pozicijas saugančių „stiprių“ šalių dominuojantys diskursai vaizduoja kylančią silpnos fiskalinės disciplinos periferijoje grėsmę. Kita vertus, periferijoje antieuropietiškos nuostatos virsta antivokiška reakcija. Tai – pavojingi femomenai, ir sulig kiekviena diena jie taps pavojingesni.

3. Šiandien šios suverenumo ir nacionalizmo ideologijos yra kita „gotikinės“ Europos hipotezės – „postneoliberalios“ krizės stabilizacijos pusė. Apie postneoliberalią stabilizaciją mes kalbame tam tikru kampu – esame įsitikinę, kad fiskalinio susitarimo įgyvendinimo scenarijuje įtvirtinamos tik esminės neoliberalizmo dogmos, o efektyvių krizės įveikimo scenarijų nėra. Nekalbama nei apie pokyčius ECB, nei apie Europos Monetarinio Fondo evoliuciją – tik apie valstybines skolas ir bankų atkūrimą. Tikėtis europinio investicijų į darbo vietas plano, daugiau ar mažiau „teisingo“ mokesčių perskirstymo, pajamų ir lėšų dirbantiesiems – gryna iliuzija. Europa po “revoliucijos iš viršaus” bus kuriama tam, kad užtikrintų finansinę rentą, daugiausiai iš jos galima tikėtis tam tikro kompromiso tarp šios rentos ir tam tikrų pramoninio kapitalo sektorių. Šio susitarimo architektai žino, kad dabartiniai globaliniai kapitalo ištekliai (finansinio kapitalo dalis 8 kartus didesnė nei „realios ekonomikos“) yra nepatvarūs, ir kad bet kokia monetarinė politika (kuri tokiu atveju tik remia spekuliantus) neišsilaikys. Postneoliberali stabilizacija Europa – tai projektas, pasmerktas per ilgą laiką žlugti. Bet, kaip žinome, po ilgo laiko mes visi būsime mirę.

Aišku viena: jei mąstoma, kaip gotikinėje Europoje suderinti skirtingų kapitalo sektorių interesus, darbo jėgai vietos ten nėra. Tose šalyse (pavyzdžiui, Vokietijoje), kur darbo jėgai suteikiamos gana palankios sąlygos, darbo jėgos pripažinimas yra sąlygojamas nacionalinių susitarimų. Bet šios struktūros atsikrato vis didesnės dalies darbininkų, netenkančių socialinių garantijų – nieko neaplenkianti krizė gresia atimti pačią galimybę dirbti saugiai. Daugumoje kitų Europos šalių darbo sąlygų bloginimas (kalbama tiek apie protinį, tiek apie fizinį, tiek apie imigrantų, tiek apie čiabuvių darbą, tiek apie priklausomą, tiek apie laisvai samdomą darbą) neturi ribų. „Valstybinė skola” primetama vyrams ir moterims, kurios vis labiau įsiskolina
„privačiai“, atlyginimų mažinimas derinamas su paslaugų karpymu, nedarbu, šeimyninių santaupų mažėjimu ir skurdo didėjimu. Viso to pasekmė – beprotiškas socialinės nelygybės didėjimas, paaštrintas kapitalo sufinansinimo procesų.

Pakartosime, ką minėjome pradžioje: pasipriešinimas šiems skurdinimo procesams yra ne tik būtinas, jis privalomas. Tik plėtojantis pasipriešinimui mes galėsime atrasime naujų būdų veikti kartu, kursime nujas politines platformas, galinčias jungti skirtingus socialinius subjektus į bendrą kovą. Ši kova, kaip rodo Tahriro aikštės, ispanų indignados ir Jungtinių Valstijų occupy judėjimo pavyzdžiai, turi apimti krizės nustekentų Europos miestų erdves. Bet tam, kad ši kova būtų steigiamoji, kad ji galiausiai atvertų perspektyvas įveikti krizę, jai nepakaks įvairių pasipriešinimo formų susivienijimo didmiesčiuose. Tik platesnėje erdvėje, kurią vadiname europietiška, bus įmanoma nubrėžti kontūrus naujai programai ir sukurti bendriją – materialų naujo bendrabūvio, bendradarbiavimo, kūrybinės laisvės ir lygybės pagrindą.

Šią nuostatą pabrėžė ispanų indignados judėjimas, ši nuostata atsispindi ir siūlymuose gegužės mėnesį 15M gimtadienio proga apsupti ir šturmuoti ECB būstinę Frankfurte. Šio susibūrimo šūkis – „Atsiimkime Europą!“. Jei krizė žada mums grėsti dar kelis metus, mes turime ruoštis jai pasipriešinti.

Mes nepradedame nuo nulio: socialinės kovos sukaupė didžiulį įdirbį daugelyje Europos šalių, o sukilimai Magrebe ir Mašreke papildė Europos judėjimų vaizduotę ir žodynus. Didelė tarptautinė kampanija, siekianti išlaisvinti gyvenimą nuo skolų (o politinę vaizduotę – nuo su nemokumu susijusio šantažo) gali tapti svarbiu žingsniu į Europą kaip socialinių judėjimų erdvę. Kol molekuliniame lygmenyje gausėja pasipriešinimo skoloms veiksmų ir iniciatyvų, mes Europoje turime sukurti atramą šioms kovoms, kurti kontrjėgą (counter-power) ir politinę programą, kurioje nebūtų jokios nostalgijos tautinei valstybei ir jokių kompromisų su gotikine Europa.

Parengta pagal Uninomade

Intelektualai ir valdžia. Michelio Foucault ir Gilleso Deleuze’o pokalbis (ištraukos)

MICHELIS FOUCAULT: Vienas maoistas sykį man pasakė: "Man nesunku suprasti, kodėl prie mūsų šliejasi Sartre'as – aš galiu suprasti tikslus, dėl kurių jis eina į politiką; aš iš dalies galiu suprasti jūsų poziciją, nes jums visada rūpėjo įkalinimo problematika. Bet Deleuze’as man yra paslaptis.” Šis teiginys mane nustebino – jūsų pozicija man visada atrodė visiškai aiški.

GILLES’AS DELEUZE’AS: Galbūt mes išgyvename procesą, kai tarp teorijos ir praktikos atsiranda kitokie santykiai. Kai kada praktika buvo suvokiama kaip teorijos pritaikymas, jos tąsa, kai kada būdavo priešingai, ir buvo galvojama, kad teoriją įkvepia praktika, kad ji nepakeičiama kuriant ateities teorinius pavidalus. Tačiau mes šią problemą matome kitaip. Santykis tarp teorijos ir praktikos yra daug labiau dalinis ir fragmentiškas. Viena vertus, teorija visuomet yra lokali ir priklauso ribotai sričiai, o vėliau ji imama taikyti kitoje, daugiau ar mažiau nuo jos nutolusioje srityje. Nuo tada, kai teorija įkurdinama savojoje erdvėje, ji pradeda susidurti su kliūtimis, sienomis ir blokais, todėl jai reikalingas kitokio tipo diskursas (tokio “kitokio diskurso” dėka ji galiausuiai pereina į kitą erdvę). Praktika spinduliuoja (relay) teorijas, teorija – praktikas. Jokia teorija negali plėtotis be susidūrimo su kokia nors riba, o praktika būtina tam, kad ta siena būtų pramušta. Pavyzdžiui, jūsų darbo pradžia buvo teorinė įkalinimo konteksto analizė, ir ypatingą dėmesį jūs skyrėte psichiatrinei ligoninei XIX a. kapitalistinėje visuomenėje. Vėliau jūs supratote, kad įkalintiems žmonėms būtina kalbėti patiems už save, transliuoti (galbūt priešingai jūs norėjote tapti tuo, kas transliuoja). Būtent todėl jūs suorganizavote informacinę grupę kalėjimams (G.I.P.), kuri tapo sąlyga kalbėti patiems kaliniams. Būtų visiškai klaidinga manyti taip, kaip mano maoistas – kad praktikoje jūs taikėte savo teorijas. Tai nebuvo pritaikymas, bet tai nebuvo ir inicijuojamų reformų ar tradicinio tyrimo projektas. Esmė buvo kitokia – transliuoti didesnei erdvei tarp teorinių ir praktinių taškų. Teorijas kuriantis intelektualas, mūsų supratimu, nebėra subjektas, sąmoningas reprezentantas arba atstovas. Tų, kurie veikia ir kovoja, nebeatstovauja kokios nors grupės ar profsąjungos, uzurpuojančios teisę kalbėti už juos, tampančios jų sąžinės balsu. Kas kalba ir veikia? Tai – įvairovė (multiplicity), ji yra visur, ji – netgi kalbančiojo ir veikiančiojo asmens viduje. Visi mes esame sudaryti iš “grupelių". Reprezentacija nebeegzistuoja – tik veiksmas, teorinis ir praktinis veiksmas, kurie transliuoja vienas kitą ir kuria tinklus.

FOUCAULT: Man atrodo, kad tradiciškai intelektualo įsitraukimas į visuomeninį gyvenimą ribojosi dviem jo veiklos aspektais: arba jis užėmė intelektualo poziciją buržuazinėje visuomenėje, kapitalistinės gamybos sistemoje ir ideologijoje, kurią ta visuomenė kuria arba primeta jam (jį išnaudodama, skurdindama, atstumdama, kaltindama griovėjiška veikla, amoralumu ir t.t., ir jo paties diskursu, kai jis atskleidžia ypatingą tiesą, atskleisdamas netikėtus politinių santykių užkaborius. Šios dvi politiškumo formos neišstumia viena kitos, bet ir nesisieja tarpusavyje – jos yra skirtingose plotmėse. Kai kurie šias pozicijas užėmę intelektualai buvo vadinami atskalūnais, kiti - socialistais. Smurtaujančios valdžios reakcijos metais šios sąvokos buvo supainiotos: taip buvo po 1848-ųjų, po Komunos, po 1940-ųjų. Intelektualas buvo atstumtas ir persekiojamas būtent tuo metu, kai tiesos tapo nepaneigiamomis, kai buvo uždrausta sakyti, kad karalius nuogas. Intelektualas kalbėjo tiesą tiems, kurie ją dar turėjo išvysti, vardu tų, kuriems buvo uždrausta sakyti tiesą: jis buvo sąžinė, sąmonė ir tribūnas. Paskutiniame sukilime (kalbama apie 1968-ųjų įvykius) intelektualas suvokė, kad sužinoti tiesą norinčioms masėms jis nebereikalingas: jos ją žino puikiausiai, neturi jokių iliuzijų; jos žino geriau už jį ir, žinoma, yra išreikšti savo troškimus. Tačiau egzistuoja galios sistema, kuri blokuoja, draudžia šį diskursą ir šį žinojimą bei paskelbia juos negaliojančiais – ši galia ne tik pasirodo ne tik kaip cenzūra, ji giliai ir subtiliai įsismelkia į visą visuomenės tinklą. Patys intelektualai yra šitos sistemos agentai – jų mąstymas apie savo atsakomybę “sąmoningumui” ir diskursui – tai sistemos dalis. Intelektualas nebeturėtų eiti “priekyje ir šalia”, norėdamas išreikšti užšaldytą kolektyvinę tiesą – jis turi kovoti prieš galią, paverčiančią jį savo objektu ir instrumentu formuojant “žinojimą”, “tiesą”, “sąmoningumą” ir “diskursą”.

Taigi, teorija neišreiškia, netransliuoja, ji netaikoma praktikai – tai ir yra praktika. Bet ji lokali, regioninė, netotali. Tai kova prieš galią, kova, kurios tikslas – atskleisti ir naikinti galią ten, kur ji labiausiai nematoma, užmaskuota. Mes kovojami ne “žadindami sąmoningumą” (masės jau žino, kad sąmoningumas – tai žinojimo forma; tuo tarpu sąmoningumas – subjektyvumo pagrindas – yra buržuazijos prerogatyva), bet naikindami galią, patys tapdami galingais; tai mes darome kartu su tais, kurie kovoja norėdami įgyti galios, o ne stebime juos iš tolo. “Teorija” yra šitos kovos sritis.

DELEUZE’AS: Būtent. Teorija yra tarsi instrumentų dėžutė. Nieko bendro su signifikantu. Ji turi būti naudinga, funkcionuoti. Ne sau pačiai. Jei niekas jos nenaudos, net pats teoretikas (taip nustojantis būti teoretiku), tada teorija yra bevertė, arba pasirinktas netinkamas momentas. Keista, kad Proustas, rašytojas, laikomas grynu intelektualu, kuris pasakė labai aiškiai: laikykite mano knygą akiniais, jei jie jums netinka, susiraskite kitus. Palieku jums rinktis savąjį kovos instrumentą. Teorija netotalizuoja, ji yra įvairovės kūrimo instrumentas, ji pati dauginasi. Totalizuoja galia, o teorijos prigimtis priešinga galiai – tokia yra jūsų pozicija, ir aš jai visiškai pritariu. Kai teorija užstringa kuriame nors taške, mes suvokiame, kad ji neturės jokios praktinės svarbos, kol neatsiskleis naujoje erdvėje. Štai kodėl tokia kvaila ir tamsybiška yra reformos samprata. Arba reformas sumano žmonės, kurie laiko save atstovais ir kurių profesija leidžia jiems kalbėti kitų vardu – tokiu atveju viskas baigiasi valdžios perskirstymu, kai ji sustiprinama dar didesnėmis represijomis, arba jos kyla iš reformomis suinteresuotų žmonių reikalavimų. Antruoju atveju tai – nebe reforma, bet revoliucinis veiksmas, kuris, semdamasis stiprybės iš įvairovės, kvestionuoja totalinę galią ir ją palaikančią hierarchiją. Jei būtų išgirsti į darželį einančių vaikų nusiskundimai, to pakaktų, kad būtų išsprogdinta visa švietimo sistema. Neteigiu, kad mūsų socialinė sistema yra visiškai netolerantiška, kalbu apie tai, kad ta tolerancija daugeliu atvejų yra visiškai trapi, o sistema reikalauja globalių represijų. Mano nuomone, jūs pirmasis savo knygose ir praktinėje sferoje parodėte mums kai ką fundamentalaus – kad nedora kalbėti už kitus. Mes išjuokėme reprezentaciją ir pasakėme, kad jai galas, bet nesugebėjome numatyti tokios „teorinės“ permainos pasekmių – suprasti, kad individai, tiesiogiai susidūrę su tam tikra problema, gali kalbėti apie tai patys.

FOUCAULT: Sykį kalbėjau su moterimi, sėdinčia kalėjime, ir ji man sake: "Įsivaizduok, būdama keturiasdešimties, vieną dieną buvau nubausta ir turėjau gauti tik sausos duonos davinį”. Šioje istorijoje šokiruoja ne vaikiškas valdžios elgesys, bet pats valdžios panaudojimo cinizmas – ji tampa archaiška, vaikiška, infantili. Kaip kokie vaikai mes sužinome, ką reiškia būti pasmerktam valgyti duoną su vandeniu. Kalėjimas yra vienintelė vieta, kur valdžia atsiskleidžia nuogai, pasiekia kraštutinumą, ir kur ji pateisinama kaip moralinė galia. "Aš turiu teisę jus bausti, nes juk žinote, kad plėšti ir žudyti yra nusikaltimas…”. Kalėjimuose įdomu tai, kad valdžia nesislepia ir neužsimaskuoja, ji iki smulkiausių detalių atskleidžia savo tironiškumą; ji ciniška ir tuo pačiu tyra, visiškai “pateisinama” – savo veiklą ji gali įvardyti kaip visiškai “moralią”. Nepaisant savo tironiškumo, ji parodoma kaip romus Gėris, valdantis Blogį, tvarka, valdanti netvarką.

DELEUZE’AS: Taip, bet teisinga ir priešinga mintis. Ne tik su kaliniais elgiamasi kaip su vaikais, bet ir su vaikais – kaip su kaliniais. Vaikai verčiame paklusti infantilizacijai, kuri jiems svetima. Šiuo atveju neverta ginčytis, kad mokyklos primena kalėjimus, taip pat kaip fabrikai. Pažiūrėkite į Jeremy’io Benthamo tekstą, parašytą XVIII amžiuje, kur jis siūlo reformuoti kalėjimą; šios egzaltuotos reformos metu jis kalėjime įtvirtina apskritimo modelį: individas tuo apskritimu nepastebimai juda iš mokyklos į fabriką, iš fabriko į kalėjimą ir atvirkščiai. Tokia yra reformų, reprezentacinės galios reformų esmė. Kitaip būna, kai žmonės pradeda kalbėti ir veikti patys – savo reprezentacinės (atstovaujančios) galios jie nepriešina kitai, melagingai galios reprezentacijai.

FOUCAULT: Turėjome sulaukti XIX amžiaus, kad pradėtume suvokti išnaudojimo prigimtį, ir dar šiandien ne iki galo suprantame valdžios prigimties, Galbūt Marxas ir Freudas negali patenkinti mūsų geismo suvokti šį paslaptingą dalyką, kurį mes vadiname valdžia – ji tuo pačiu metu yra matoma ir nematoma, akivaizdi ir pasislėpusi, ji yra visur. Valdymo teorijų ir tradicinių valdžios mechanizmų analizių, žinoma, nepakanka norint suvokti, kaip valdžia yra vykdoma ir kaip ji funkcionuoja. Galios klausimas išlieka visiška mįsle. Kas vykdo valdžią? Ir kurioje srityje? Dabar aiškiai žinome, kas išnaudoja kitus, kam priklauso pelnas, kokie tai žmonės, kaip vyksta lėšų perinvestavimas. Bet galia… Žinome, kad ji – ne valdančiųjų rankose. Sąvoka “valdančiųjų klasė”, o taip pat tokios sąvokos kaip “dominuoti… valdyti… vadovauti” niekad nebuvo formuluojamos pakankamai adekvačiai. Šios sąvokos pernelyg aptakios, joms reikalinga analizė. Turėtume taip pat analizuoti valdžios panaudojimo ribas – kanalus (relays), kurių pagalba ji veikia, jos įtakos dažnai nereikšmingiems hierarchijos bei kontrolės, stebėjimo, draudimų ir suvaržymų aspektams mastus. Visur, kur egzistuoja galia, ji yra vykdoma. Griežtai kalbant, niekas neturi oficialios teisės į galią, tačiau ji visada nukreipiama tam tikra linkme, vieni žmonės vykdo galią, kiti ne. Dažnai būna sunku pasakyti, kieno rankose tiksliai yra galia, bet lengva matyti, kam trūksta galios. Man jūsų knygos (nuo “Nietzsche’s” iki to, ko tikiuosi iš “Kapitalizmo ir šizofrenijos”) svarbios dėl to, kad jose daug pasiekiama tyrinėjant šias temas: šalia pasenusių problemų, tokių kaip “prasmė”, “signifikantas ir signifikatas”, jūs išplėtojote galios, galių nelygybės ir jų tarpusavio kovų, problemą. Kiekviena kova kyla dėl galimybės naudotis galia (ji nukreipta pries nesuskaičiuojamą daugybę mažyčių galios pozicijų, tokių kaip smulkios kontorėlės bosas, vadybininkas, kalėjimo prižiūrėtojas, teisėjas, profsąjungos atstovas, laikraščio redaktorius). Ir būtinybė atskleisti šias galios pozicijas – jas demaskuoti ir prieš jas atvirai kalbėti – kyla ne iš to, kad anksčiau apie jas niekas negirdėjo. Greičiau tai būtina daryti todėl, kad kalbėjimas šia tema, priverčiant įsiklausyti institucionalizuotus informacijos tinklus, kaltųjų vardų paminėjimas, rodymas į kaltąji pirštu, taikinių atradimas yra pirmas žingsnis į valdžios nuvertimą, taip prasideda naujos kovos prieš egzistuojančias valdžios formas.

DELEUZE’AS: Aišku, kas išnaudoja, pasipelno ir valdo, bet visgi galia išlieka pasklidusi. Kelčiau tokią hipotezę: marksizmas stengėsi viską iš esmės paaiškinti interesais (valdžia priklauso savus interesus turinčiai valdančiajai klasei). Iš karto kyla klausimas: kaip atsitinka, kad žmonės, kurių interesams netarnaujama, gali aršiai remti egzistuojančią galios struktūrą, prašydami savojo pyrago gabalėlio? Galbūt taip yra dėl to, kad, kai kalbame apie ekonomikos ar pasąmonės investicijas, interesas nėra galutinis atsakymas; geismo investicijos veikia giliau ir yra pasklidusios plačiau, nei joms diktuojantys interesai. Žinoma, mes niekad negeidžiame to, kas prieštarauja mūsų interesams, nes interesai visada seka paskui geismus. Negalime negirdėti Reicho šauksmo: masės nebuvo apgautos – tam tikra prasme jos iš tikrųjų troško fašistinio režimo! Geismo investicijos formuoja ir paskirsto valdžią – taip ją įgyja tiek policininkas, tiek ministras pirmininkas; šiuo atžvilgiu tarp premjero ir policininko galios nėra kokybinio skirtumo. Tokių geismo investicijų, esančių visuomeninėje grupėje, pobūdis paaiškina, kodėl politinės partijos ar profsąjungos, kurios, vedamos klasinių interesų, turėtų puoselėti revoliucines investicijas, geismo lygmenyje taip dažnai yra linkusios į reformas arba absoliučiai reakcingos.

FOUCAULT: Kaip jūs sakote, geismo, galios ir intereso tarpusavio santykiai yra komplikuotesni nei mes paprastai manome, ir tie, kurie vykdo valdžią, ne visada yra suinteresuoti jų vykdymu, taip pat ir tiems, kurių valdymas sutampa su kitų interesais, ne visada pavyksta valdyti. Dar daugiau, valdžios geismas įtvirtina ypatingą santykį tarp valdžios ir intereso. Galimas atvejis, kad fašizmo laikotarpiu masės trokšta, kad tam tikri žmonės užimtų valdžią – žmonės, su kuriais tos masės nebesugeba tapatintis, kai tie individai nukreipia galią prieš pačias mases, juos žudo, aukoja, naikina. Visgi jie trokšta tokios galios – jie nori, kad ji būtų vykdoma. Tokiam geismo, valdžios ir intereso žaismui skiriamas menkas dėmesys. Mes ilgai nesupratome, kas yra išnaudojimas; geismas taip pat turi ilgą istoriją. Gali būti, kad dabar vykstančios kovos bei iš šių kovų kylančios ir nuo jų neatskiriamos lokalios, regioninės bei netolydžios teorijos pasiekė tokį slenkstį, kai bus galima suvokti, kaip vykdoma valdžia.

Kol mes kovojame pries išnaudojimą, proletariatas ne tik vadovauja kovai, bet taip pat renkasi jos taikinius, metodus, konfrontacijos erdves ir instrumentus; tampant proletariato sąjungininku reikia pritarti jo pozicijoms, ideologijai ir kovos motyvams. Tai reiškia totalų tapatinimąsi. Bet jei kova nukreipta pries valdžią, tada visi, kuriems kenkia ta valdžia, kuriems ji nepakenčiama, gali pradėti kovą savo pačių kieme, pradėti nuo savo pačių veiklos (arba pasyvumo). Angažuodamiesi kovai, kuri atitinka jų pačių interesus, kurios interesus jie aiškiai supranta, ir kurios metodus gali nusistatyti tik patys, jie pradeda revoliucinį procesą. Jie natūraliai tampa proletariato sąjungininkais, nes valdžia, taip kaip ji naudojama, yra naudojama tam, kad palaikytų kapitalistinį išnaudojimą. Kovodami tose srityse, kur supranta esą išnaudojami, jie puikiai pasitarnauja proletariato tikslams. Moterys, kaliniai, šauktiniai kareiviai, ligoninių pacientai ir homoseksualai pradėjo kovą pries valdžią, pries jiems primestus suvaržymus ir kontrolę. Tokios kovos išties prisideda prie revoliucinio judėjimo – jos yra radikalios, jos nesiekia nei kompromisų, nei reformų, jos atmeta bet kokius bandymus kloti pamatus tokiai pačiai valdžiai, geriausiu atveju – šeimininkų pasikeitimui. Ir šie judėjimai yra susiję su revoliuciniu judėjimu – jie kovoja prieš kontrolę ir suvaržymus, pasitarnaujančius pačiai valdžios sistemai.

Paimta iš čia

Naglis Kardelis Daugialypumo logika, arba kaip įmanomas mąstymas tarp filosofijos ir nefilosofijos

Audronė Žukauskaitė. Gilles’io Deleuze’o ir Félixo Guattari filosofija: daugialypumo logika. Vilnius: Baltos lankos, 2011. 268 p. 
 

Michelis Foucault, praeitame šimtmetyje pasakęs, kad „vieną dieną šis amžius greičiausiai bus vadinamas Gilles’io Deleuze’o vardu”, be abejo, turėjo galvoje XX amžių, bet ši jo pranašystė dvidešimt pirmajam šimtmečiui tinka net labiau nei tam, kurį minėjo pats ištarmės autorius. Beje, minėtoje Foucault pranašystėje konkretus šimtmetis nėra tiesiogiai įvardytas, o tik numanomas, todėl ši ištarmė tampa tarsi amžina, lieka amžinai galioti visai dabarčiai ir kiekvienam šimtmečiui, kuris, žvelgiant iš skaitytojo požiūrio taško, yra dabarties amžius. Akivaizdu, kad minėta pranašystė galios tol, kol pati Deleuze’o ir Guattari filosofija išliks aktuali.

Ir iš tiesų – būtent XXI amžius tiesiog mūsų akyse vis labiau ir labiau virsta Gilles’io Deleuze’o ir Felixo Guattari šimtmečiu. Taip yra ne todėl, kad šie mąstytojai staiga atrado tai, ko jokiam kitam filosofui nepavyko atrasti nuo pat filosofijos ištakų senovės Graikijoje, ir ne dėl to, kad jie staiga pradėjo mąstyti teisingai. Būtent priešingai – šie mąstytojai ir filosofai (ar veikiau nemąstytojai ir nefilosofai – o galbūt net antimąstytojai ir antifilosofai) sąmoningai iškrito iš du su puse tūkstančio metų dominavusio klasikinės filosofijos ir klasikinio mąstymo režimo, idant pajėgtų į šiuolaikinį pasaulį ir šiuolaikinį žmogų pažvelgti ne įprastu matymu ir mąstymu, o tartum iš pačios žmogiško matymo ir žmogiško mąstymo išorės. Sakytume, jie pabandė išvysti šiuolaikinio žmogaus, kuris yra pasimetęs ir kankinamas įvairiausių sindromų, liguistumų ir krizių, būklę kitaip, kone nežmogiškai, tarsi kitos būtybės – kito gyvūno (arba tiesiog gyvūno, taigi ne-žmogaus) – akimis, nes žvelgimas į žmogiškąją būklę paties žmogaus akimis šiuolaikiniam žmogui jau nieko nerodo, nereiškia ir neapreiškia, būdamas visiškai aklas galbūt vien dėl to, kad yra, Nietzsche’ės žodžiais tariant, žmogiškas, perdėm žmogiškas.

Abu šie prancūzų intelektualai, tarsi atsiliepdami į kadaise Martino Heideggerio pasakytą mintį, kad mes kol kas dar nemąstome – nepajėgiame mąstyti – tikrąja šio žodžio prasme, ir darydami prielaidą, kad klasikinis reprezentacijų kūrimu pagrįstas mąstymas neleidžia mirtingajam ištrūkti iš voverės ratą primenančio galios santykių ciklo, kuris lyg užburtas nuolat atsigamina dėl tam tikros jam būdingos vidinės logikos, herojiškai pamėgino atlikti jokiai žmogiškai būtybei neįmanomą judesį – mąstyti anapus mąstymo ir filosofuoti anapus filosofijos, sakytume, mąstyti ne-mąstymo būdu ir filosofuoti ne-filosofijos režimu.

Ir būtina pripažinti, jog tam tikru atžvilgiu jiems tai pavyko – pavyko sukurti kažką, ko tiesiogine prasme negalėtume vadinti nei mąstymu, nei filosofija, bet kas, nepaisant to, kažin kokiu keistu ir nesuvokiamu būdu vis tiek išlaikė ir net padaugino įprastam mąstymui ir įprastai filosofijai būdingą kūrybinę galią, įžvalgos aštrumą ir kritinės refleksijos skvarbumą.

Tačiau bene svarbiausia tai, kad Gilles’io Deleuze’o ir Felixo Guattari idėjos, nepaisant tariamo jų keistumo, (anti)filosofinio egzotiškumo bei avangardiškai elitarinio revoliucingumo, galingiausiai rezonavo su pačia šiuolaikinės epochos dvasia, atitiko šiuolaikinio žmogaus viltis ir neviltį, užčiuopė gyvąjį laikmečio nervą. Šios idėjos įvairių šiuolaikinės kultūros teoretikų ir pačių kultūros kūrėjų panaudojamos kaip universalus teorinis įrankis, leidžiantis netikėtu rakursu pažvelgti į teatrą, kiną, medijas, performatyvumą ir gerokai konceptualiau interpretuoti pačią vizualinės kultūros prigimtį. Kartu Deleuze’o ir Guattari įžvalgos padeda tarsi naujomis akimis išvysti pačiai politinei globalaus pasaulio sąrangai būdingą galios santykių subtilumą ir tuo pat metu nužmoginantį brutalumą, leisdamos kūrybingai konstruoti teorines dabartinės politinės tikrovės alternatyvas.

Gilles’io Deleuze’o ir Felixo Guattari mąstymas – ar, tiksliau tariant, savitą mąstymo galią turintis nemąstymas ar net antimąstymas – yra savaip logiškas, tačiau jam nėra būdinga įprasta, tiesinė, vienalytė ir vienalypė logika, kuria pasižymi klasikinis mąstymas. Minėtų filosofų – ar filosofuojančių nefilosofų-antifilosofų – mąstymui būdinga daugialypumo logika. Tai logika, kurioje skirtumas logiškai pirmesnis už vienį ir tapatumą, o pats mąstymas – ypač kūrybingas, konceptus kuriantis mąstymas – suvokiamas ne kaip sau pačiai tapati konsoliduota ir vienakryptė minties srovė, o kaip nuo pat pradžių daugingas ir nuolat besiskleidžiantis pluoštas, kurio konceptuali tapatybė tėra momentinė iliuzija.

Ši savita logika, kuri, be abejo, netenkina ir negali tenkinti įprastų logiškumo kriterijų, (anti)filosofiniame Deleuze’o ir Guattari projekte kūrybingai pagrindžia naujo mąstymo (galbūt, kaip pranašavo Michelis Foucault, XX ar XXI amžiaus mąstymo), šokiruojančiai ir tuo pat metu virtuoziškai balansuojančio tarp filosofijos ir nefilosofijos (arba – tarp filosofijos ir antifilosofijos) polių, galimybės sąlygas.

Būtent šokiruojančiu minties virtuoziškumu pasižyminčios delioziškosios ir gvatariškosios daugialypumo logikos analizei ir skirta naujoji Audronės Žukauskaitės, iškiliausios šiuolaikinio poststruktūralistinio prancūzų mąstymo tyrinėtojos Lietuvoje, knyga. Mūsų krašte tai pirmasis solidus monografijos apimties teorinis veikalas, skirtas Deleuze’o ir Guattari idėjoms ir jų įvairialypei raiškai šiuolaikinėje kultūroje. Aštuoniuose šios knygos skyriuose įžvalgiai ir įdomiai aptariama Deleuze’o skirtumo samprata, psichoanalizės ir socialinių institucijų kritika Deleuze’o ir Guattari filosofijoje, Deleuze’o ir Guattari kūno samprata, tapsmo moterimi ir postfeministinių strategijų analizė, mažoji politika šiuolaikinės politinės teorijos kontekste, mažoji literatūra, mažasis teatras ir mažasis kinas, taip pat mažosios kasdienybės revoliucijos, kurias konceptualiai pagrindžia Guattari transversalumo samprata.

Audronės Žukauskaitės knygoje regime tą pačią daugialypumo logiką bei rizomatišką diskurso kerojimąsi bei skaidymąsi, kurie būdingi ir minėtų prancūzų intelektualų mąstymui, tačiau tiriamo objekto prigimties ir analitinės tyrimo prieigos atitikimo požiūriu, taip pat vidinės plėtojamo teorinio naratyvo logikos prasme monografija labai vieninga, o pati autorės analitiškai auginama diskurso rizoma atrodo elegantiškai architektoniška. Labai žavi Žukauskaitės gebėjimas kaitalioti analizės registrus, nuo abstrakčių teorinių svarstymų bei metodologinio ar apibendrinančio pobūdžio pastebėjimų sklandžiai pereinant prie konkrečių šiuolaikinės kultūros ir politikos realijų.

Itin vertingas monografijos bruožas – tai labai įdomus ir įžvalgus šiuolaikinės Lietuvos kultūros, visų pirma avangardinio lietuvių kino bei teatro bei vizualinės lietuvių kultūros apskritai interpretavimas remiantis Deleuze’o ir Guattari filosofijos kategorijomis, taip pat įvairių medijinių šiuolaikinės avangardinės lietuvių kultūros fenomenų aptarimas panašių pasaulinės kultūros reiškinių fone. Monografija labai praturtins ir Lietuvoje teorine prasme kol kas dar skurdoką feministinį ir postfeministinį diskursą.

Knyga ypač pravers profesionaliems kontinentinės filosofijos, ypač prancūzų postruktūralizmo ir postmodernizmo, tyrinėtojams bei šiuolaikinio lietuvių meno mylėtojams, taip pat visiems besidomintiems politine filosofija, galbūt – norėtųsi tikėtis – ir kai kuriems politologams – bent jau tiems, kurie savuoju mąstymu geba įveikti pasenusias politologines schemas ir aklai nesivadovauja vadinamosios “politinės teorijos” – ar veikiau įvairių (labai greitai besikeičiančiame globaliame pasaulyje jau, deja, beviltiškai neadekvačių) politinių teorijų – dogmomis.

Monografijoje gausiai pateikiama ir vertingos ikonografinės medžiagos, retų fotografijų, kurios toli gražu nėra vien dekoratyvios teorinio veikalo puošmenos. Priešingai – patys fotografijose regimi vaizdai tampa teorinės analizės atspirties tašku, dar įtaigiau paliudydami vizualinio elemento svarbą pačiam filosofiniam diskursui.

Ši knyga – tai ne tik monodinių apmąstymų apie šiuolaikinę filosofiją ir kultūrą rezultatas, bet ir vaisingo autorės bendradarbiavimo su užsienio šalių mokslininkais vaisius. Monografijoje sintetiškai apibendrinami ne vieną dešimtmetį trunkančių tyrimų rezultatai, autorės skelbti daugybėje Lietuvos ir užsienio spaudoje publikuotų straipsnių ir tarptautinėse bei respublikinėse konferencijose skaitytų mokslinių pranešimų. Be abejo, šie rezultatai pakylėjami į visiškai naują teorinį lygmenį.

Esu įsitikinęs, jog tai pati įdomiausia ir solidžiausia Audronės Žukauskaitės mokslinė monografija. Būtent su šia knyga Lietuvoje, tikėkimės, ir prasidės tikrasis Deleuze’o ir Guattari filosofijos, nefilosofinės filosofijos, kaip unikalaus šiuolaikinės kultūros fenomeno ir kartu teorinio instrumento, padedančio giliau reflektuoti įvairius šiuolaikinės kultūros reiškinius, gyvenimas.

Filosofija Lietuvoje